Aleksandras Puškinas (1799-1837) – rusų tautos genijus, legenda, paminklas, aksioma, literatūros ir kultūros ašis arba, kaip sakė F.Dostojevskis: „Puškinas – mūsų viskas...“ Jo apsakymas „Pikų dama“ gerai žinomas publikai, ne kartą ekranizuotas ar gyvuojantis operos pastatymuose. Tačiau dramos teatro scenoje tai nėra labai dažnas kūrinys. Kauno kameriniame teatre šis siužetas atgyja nepakitęs: jaunas karo inžinierius Germanas vakarėlyje iš savo draugų išgirsta legendą, kad vieno jų senelė, sena grafienė, žino „trijų kortų“ paslaptį, kuri garantuoja staigų praturtėjimą. Germanas užsimoja tą paslaptį išgauti. Jis ima asistuoti grafienės augintinei Lizai, patenka į senutės namus ir, galų gale, grasindamas senolei pistoletu, reikalauja atskleisti tas tris kortas. Grafienė išsigandusi miršta, taip nieko ir nepasakiusi. Netrukus ji prisisapnuoja Germanui ir pasako tas tikrąsias kortas: triakė, septynakė, tūzas. Germanas lošia, bet lemiamą akimirką vietoj tūzo jo rankoje atsiranda klastingoji pikų dama. Ši istorija kamerinio teatro scenoje uždaroma į cinkuotos skardos dekoracijas, kur šalto metalo fone iki beprotybės kaista herojų aistros. Spektaklis nedaug rodytas Lietuvoje, bet apkeliavęs nemažai pasaulio (gastrolės Vokietijoje, festivaliai Pskove, Oriole, Kijeve, Sankt-Peterburge), kur neliko nepastebėtas. Belgrade vykusiame tarptautiniame teatrų festivalyje „Slavija“ iškovojo pirmąją premiją. Ukrainiečių kritikė Ala Pidlužna, apžvelgdama festivalį Belgrade, rašė:“Ypatinga teatrine estetika išsiskyrė lietuviškas spektaklis, kurį parodė Kamerinis teatras iš Kauno – A.Puškino „Pikų dama“. Režisierius Stanislovas Rubinovas suteikė Puškino dramai dar didesnį misticizmą ir fantasmagoriją, perkeldamas veiksmą į Germano vaizduotę, į niūrią aplinką, primenančią morgą, ir pavertęs personažų veidus sustingusiomis kaukėmis. Režisierius stengiasi sujungti, rasti bendrą vardiklį racionaliam pasauliui ir jausmų iracionalumui, audrinančiu Germaną, Lizą bei senąją Grafienę, suvaidintą Kristinos Kazakevičiūtės, kuri tampa emociniu bei energetiniu vaidinimo vulkanu. Spektaklis turtingais vizualiniais atradimais, tiksliai suderintu mizanscenų piešiniu, ir primena virtuozišką, meistrišką kortų lošimą. Iš tiesų: triakė, septynakė, tūzas“!“ 

Premjera - 1998 m. rugsėjo mėn.

Bilietai į teatro spektaklius negrąžinami ir nekeičiami. Pavėlavę žiūrovai – neįleidžiami.

VIII Tarptautinis teatro festivalis "Baltijskij dom". Sankt-Peterburgas (Rusija) 1998
Žiūrovų simpatijų prizas

VI Puškino teatro festivalis. Pskovas (Rusija) 1999

VI Teatro festivalis "Rusų klasika". Oriolas (Rusija) 1999

Fortūnos prizas už geriausią scenografiją ir kostiumus. Kaunas (Lietuva) 1999

6 Tarptautinis tetro festivalis "Kyiv Travnevy". (Ukraina) 2004

V Tarptautinis teatro festivalis "SLAVIJA 2006". Belgradas (Serbija ir Juodkalniija) 2006
Prizas už geriausią festivalio spektaklį

I Tarptautinis Baltijos miestų festivalis. Sankt-Peterburgas (Rusija) 2006