„Judas Iskarijotas“ – seniausias teatro spektaklis, pastatytas pagal rusų klasiko Leonido Andrejevo to paties pavadinimo apysaką. Leonidas Andrejevas (1871-1919) – sidabrinio rusų literatūros amžiaus atstovas, laikomas rusų ekspresionizmo pradininku, yra ir viena mįslingiausių bei prieštaringiausių asmenybių. Būdamas 17 metų, savo dienoraštyje jis rašė:“Savo kūryba sugriausiu ir moralę ir nusistovėjusius žmonių santykius, sugriausiu meilę ir religiją ir užbaigsiu savo gyvenimą visko sugriovimu.“ Tokie maksimalistiniai jaunuolio pareiškimai nebuvo vien tušti žodžiai. Tai įrodo ir jo apysaka „Judas Iskarijotas“, parašyta Biblijos siužeto pagrindu. Prie Judo istorijos rašytojai prisiliesdavo dažnai, tačiau anksčiau jis buvo vaizduojamas vien kaip didžiausio blogio simbolis. Dantė jį įkurdina devintajame pragaro rate, M.Bulgakovas romane „Meistras ir Margarita“ Judą kaip juodžiausią piktadarį nubaudžia užtarnauta bausme: savižudiška mirtimi ir užtarnauta nešlove. Tačiau Andrejevas įžvelgė Judo charakteryje ir maištautoją, paaukojusį garbę ir gyvenimą tam, kad mestų iššūkį Dievui. Jo Judas yra vienas geriausių literatūrinių bandymų, kuriame mėginama suprasti motyvus, kokiais vadovavosi apaštalas, išduodamas savo mokytoją. Judas ne šiaip sau nori būti pirmas po Jėzaus, bet atsistoti šalia ir pakloti jam po kojomis jo nevertą pasaulį, kuriame tiek daug žmonių tuštybės, kur vienodai garsiai šaukiama :“Ant kryžiaus!“ ir „Osana!“. Andrejevas Judą pasirenka kaip kovotoją su žemiška (ir dangiška) tvarka. Jis drąsiai pervertina dviejų tūkstantmečių senumo istoriją, kad supurtytų skaitytojo sąmonę, priverstų pergyventi atvertą išdavystę ir beprasmybę.
Kūrinio sceninės versijos autorius ir atlikėjas – aktorius Aleksandras Rubinovas. Jis kuria visus spektaklio personažus ir prieštaringąjį Judą – cinišką savimylą, intrigantą ir išdidų, drąsų kovotoją su žmonių kvailybe, išdaviką ir vienintelį iš mokinių, nuoširdžiai mylintį savo mokytoją ir liekantį su juo iki galo. Spektaklyje gyvai groja kompozitorius Giedrius Kuprevičius. VI tarptautiniame teatro festivalyje „Baltijskij dom“, Sankt-Peterburge, šis spektaklis pelnė net du apdovanojimus: už geriausią rusų klasikos interpretaciją bei Aleksandrui Rubinovui buvo įteiktas prizas už geriausią vyro vaidmenį. „Tai tikras dramos spektaklis, pasižymintis aukšta teatro kultūra. Jame veikia visi dramos teatro elementai: muzika, išreiškianti herojaus tragizmą, šviesų ir spalvų sprendimai, perteikiantys laiko tėkmę, Judo pakilimus ir nuopuolius. (...) Aleksandras Rubinovas – stiprus, protingas, temperamentingas aktorius. Jo darbas – tai aukščiausio laipsnio teatrinis sąlygiškumas ir tikras aktoriaus gyvenimas. Jis sukūrė giliai žmogišką ir realų charakterį.“ (Nina Riabiniec, teatro kritikė, Sankt-Peterburgas)
"Protingas, nepriekaištingo skonio monospektaklis."
"Moskovskije novosti" 1996-05-12
"Apskritai geriausias Piarnu festivalio spektaklis."
"Postimes" 1995-06-07
"Imponuojantis aktorius kuria sukrečiančią istoriją apie juodžiausius žmogaus sielos užkaborius."
"Gazeta Wyborza" 1996-06-02
Premjera - 1993 m. gegužės mėn.
Bilietai į teatro spektaklius negrąžinami ir nekeičiami. Pavėlavę žiūrovai – neįleidžiami.
II krikščioniškosios dramos festivalis. Piarnu (Estija) 1995
VI tarptautinis teatro festivalis "Baltijskij dom". Sankt-Peterburgas (Rusija) 1996
Prizas už geriausią vyro vaidmenį.
Prizas už geriausią rusų klasikos interpretaciją.
Tarptautinis teatro festivalis "Suomijos įlanka". Sankt-Peterburgas (Rusija) 1996
Tarptautinis monospektaklių festivalis "Pradžioje buvo žodis". Permė (Rusija) 1996
Meno forumas "Homo ludens - 3". Jonava (Lietuva) 2000
XI Tarptautinis teatro festivalis DIVADLO. Plzenas (Čekija) 2003
VI Tarptautinis tetro festivalis "Kyiv Travnevy". Kijevas (Ukraina) 2004
40 Tarptautinis monospektaklių festivalis. Vroclavas (Lenkija) 2006
Spektaklio rėmėjas: 
Teatrą remia:
