Tai skaudi lietuvio ir žydės meilės istorija, kurioje atsiveria sudėtingi dviejų skirtingų tautų santykiai bei jų bendros istorijos žaizdos. Visa tai atsitiko Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metu. Atrodo, viskas ramiai galėtų gulėti archyvų saugyklose. Bet žydų katastrofos Lietuvoje tema visuomenėje dar ir šiandien sukelia nevienareikšmišką reakciją su daugybe prieštaringų emocijų, iššaukia aštrias diskusijas su kaltinimų ir teisinimosi motyvais. Lietuvių tauta išaugino ir budelį, nušovusį nekaltą vaiką, ir didvyrį, rizikuojantį savo gyvybe, kad išgelbėtų kitą. Jie abu gyvena šalia. Mes turime ir dėl ko didžiuotis, ir dėl ko jausti kaltę. Kiekvienas iš mūsų, kaip ir kiekviena tauta, turi savo šviesą ir tamsą, savo dieną ir naktį. Spektaklio kūrėjai mėgina kalbėti apie tai atvirai, drąsiai ir aštriai, nesiekdami rasti atsakymų į istorines dilemas, bet norėdami papasakoti apie tragiškus įvykius, kurie tapo įmanomi. Vadinasi, galimi ir ateityje. Tiktai žinojimas užkerta tam kelią.
Pjesę spektakliui parašė dramaturgė Daiva Čepauskaitė. Dramos siužetas sukurtas, remiantis istorinėmis to meto aplinkybėmis, 1941-1945 metų archyviniais dokumentais bei liudininkų prisiminimais. Tačiau tai nėra dokumentinis reportažas ar konkrečių asmenų išgyvenimo istorija. Visi pjesės personažai išgalvoti. Neišgalvotas tik skausmas.
„Rašydama šią pjesę, skaičiau kai kuriuos archyvų dokumentus, ir kartą akys užkliuvo už vieno teismo protokolo. Kaltinamasis, paklaustas, kodėl šaudė žydus, atsakė: "Todėl, kad aš lietuvis..." Galvojau, kiek daug gali tilpti šitame žodyje. Juk tie, kurie gelbėjo žydus, taip pat buvo lietuviai. Toje pačioje sąvokoje gali slypėti ir nuoširdžiausia kova už tautos laisvę, ir paprastas žmogiškumas, ir žemiausi instinktai. Aš taip pat esu lietuvė, todėl ir parašiau šią pjesę. Todėl, kad man ne tas pats, kas vyko, vyksta ar vyks Lietuvoje. Todėl, kad tai mūsų visų istorija. Pagaliau todėl, kad gyvybė ir mirtis neturi tautybės, o nežmoniškumas - visų mūsų bendras priešas."
Daiva Čepauskaitė
"DIENA IR NAKTIS"
Spektaklio "DIENA IR NAKTIS" repeticijų fragmentai
DIENA IR NAKTIS - PJESĖ, ŽYMINTI MODERNIOS LIETUVOS EPOCHĄ
Nuomonė/recenzija
Vertėja, memuaristė Birutė Ušinskaitė
Vieną lietingą ir nešaltą vakarą 2011 metų gruodžio mėnesio pradžioje turėjau garbės pamatyti Kauno kamerinio teatro spektaklį „Diena ir naktis". Ir nors didžiuojuosi, kad esu gimusi ir užaugusi Vilniuje, supratau, kad ne viskas, kas puiku, būtinai sukuriama sostinėje.
Pirmą kartą šiuolaikinės Lietuvos istorijoje, bent jau kiek pati prisimenu, lietuviška pjesė holokausto tema nemėgina atitraukti dėmesio nuo esminių klausimų ar suversti kaltės vokiečiams, ar kokioms nors kitoms visuomenėje pseudo-objektyviai egzistuojančioms jėgoms, arba vystyti vien tik „košerines" (leistinas) temas apie Gensą ir Žydų tarybą (Judenrat) Vilniaus gete, vengiant atvirai kalbėti apie skaudžiausius mūsų šaliai dalykus - daugelio tautiečių savanorišką dalyvavimą masinėse žydų kilmės piliečių žudynėse, netgi dar prieš pasirodant naciams.
Pirmą kartą gyvenime mačiau spektaklį, kokybiškai pastatytą pagal literatūros kūrinį, kuriame realistiškai pavaizduotas kai kurių Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) narių barbariškumas, taip pat patologinės rasizmo ir fašizmo apraiškos. Lietuvos aktoriai vaidina lietuvių kalba lietuviškai auditorijai. Galime didžiuotis tuo.
Mažoje teatro salėje sutilpo gal tik koks šimtas žiūrovų, tačiau mes patyrėme kažką panašaus į didį tautos katarsį. Kaip lietuvė ir Lietuvos pilietė išgyvenau patriotiškus jausmus tikrai europietiška šio žodžio prasme, nes patriotizmas šiuo atveju - tai ištikimybė tiesai, jos ieškojimas ir radimas, o ne nacionalistinių pasiteisinimų ieškojimas ar priešiškas išankstinis nusiteikimas tautinių mažumų atžvilgiu. Spektaklis „Diena ir naktis" yra įrodymas, kad, galų gale, mes tampame brandžia tauta, o teatro produkcija gali atskleisti paprastą tiesą apie tai, kad kai kurie Lietuvos aktyvistų fronto didvyriai žudė civilius ir kurstė neapykantą, nukreiptą prieš šalies tautines mažumas. Nepamiršiu stiprios meniškos scenos, kurioje du Lietuvos aktyvistų fronto nariai „pakrikštija" naują narį apvyniodami aplink ranką baltą raištį. Nei vienas jų ta proga neištaria jokių deklaratyvių, teisuoliškų frazių.
Spektaklio režisierius - Stanislovas Rubinovas, Kauno kamerinio teatro įkūrėjas ir meno vadovas. Spektaklį remia Lietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondas, Lietuvos žydų bendruomenė ir Kauno žydų bendruomenė. Dviejų dalių drama trunka dvi su puse valandos (aš manau, kad spektaklis kiek per ilgas, jį galima ir naudinga būtų šiek tiek sutrumpinti, ypač kelias paskutines scenas). Kitas dalykas - kompozitoriaus Fausto Latėno parinkta muzika. Mano nuomone, populiarios dainos jidiš kalba nėra pats geriausias pasirinkimas. Manau, kad Kauno geto jidiš folkloras padarytų šį spektaklį autentiškesniu. Visa kita atrodė beveik tobula - nuo subtilaus teatrinio grimo, tradicinių žydų apdarų iki apšvietimo efektų. Scenų pradžioje užtemdoma šviesa vykusiai perteikia pamažu plintantį siaubą.
Nors visi personažai išgalvoti, pjesės siužetas pagrįstas holokausto eros istoriniais faktais, archyviniais dokumentais ir liudininkų prisiminimais. Aktoriai net garsiai skaito to laikotarpio dokumentus, pavyzdžiui, perskaitomas vienas antisemitinis laikraščio straipsnis, dialoguose gausu citatų. Žinoma, kai kurie žiūrovai gali nesuprasti, kodėl ši drama tokia svarbi, ir kodėl Lietuvoje šiandien reikia kalbėti apie holokaustą, tad jiems turėtų natūraliai iškilti klausimas, kodėl ši pjesė išvis buvo parašyta.
Dramos autorė Daiva Čepauskaitė paaiškina: „Norėjosi rimtos ir principinės temos. Tokią man pasiūlė Kauno kamerinis teatras - Holokausto Lietuvoje temą. Priėmiau tai kaip iššūkį - ir dramaturginį, ir žmogišką. Profesine prasme tai buvo tikrai nelengva užduotis - surasti tinkamą kalbą, formą, kaip visą tai papasakoti. O kaip žmogui ši tema man suteikė galimybę suformuluoti sau kai kuriuos savo principus ir požiūrį. Todėl į klausimą, kodėl parašiau šitą pjesę, galiu atsakyti ir taip: todėl, kad esu lietuvė, todėl, kad tai mūsų visų istorija ir todėl, kad man ne tas pats, kas vyko, vyksta ir vyks Lietuvoje. Todėl, kad skauda."
Tai tragiškos meilės istorija. Paaugliai lietuvis Andrius ir žydaitė Milda žaidžia keistą žaidimą. Šiuos pagrindinius veikėjus vaidina jauni ir talentingi Lietuvos aktoriai: Simona Bladženauskaitė ir Vytautas Gasiliūnas. Andrius ir Milda susigalvoja keistą žaidimą. Jie žaidžia holokaustą Lietuvoje, tiksliau Mildos močiutės Goldos, kuri dabar jau sena ir silpno proto, meilės istoriją. Ji iš tiesų išprotėjo, kai prieš pat antrojo pasaulinio karo pabaigą buvo netyčia nušautas jos meilužis Kostas. Jai tada sukako devyniolika. Atrodo, kad Andrius ir Milda negali gyventi savo gyvenimo; juos apsėda praeities šmėklos. Kartais Andrius priešinasi Mildos troškimui gyventi praeitimi, tuomet ji pradeda garsiai skaičiuoti, o jis nusileidžia.
Atrodo, labai daug žmonių Lietuvoje taip pat neranda ramybės, jie klaidžioja senojo geto gatvėmis Vilniuje, Kaune ar Šiauliuose užvaldyti praeities dibuko (žydų tautosakoje - ramybės nerandanti dvasia). Tam, kad sugytų senos žaizdos ir siekiant neleisti holokausto siaubui pasikartoti, svarbu papasakoti jaunajai Lietuvos kartai apie tai, ką padarėme savo kaimynams. Todėl svarbu kalbėti apie holokausto Lietuvoje priežastis, taip pat ir apie apverktinas antisemitizmo apraiškas šiandien.
Autorė paaiškina: „Rašydama šią pjesę, skaičiau kai kuriuos archyvų dokumentus, ir kartą akys užkliuvo už vieno teismo protokolo. Kaltinamasis, paklaustas, kodėl šaudė žydus, atsakė: „todėl, kad aš lietuvis..." Galvojau, kiek daug gali tilpti šitame žodyje. Juk tie, kurie gelbėjo žydus, taip pat buvo lietuviai. Toje pačioje sąvokoje gali slypėti ir nuoširdžiausia kova už tautos laisvę, ir paprastas žmogiškumas, ir žemiausi instinktai. Aš taip pat esu lietuvė, todėl ir parašiau šią pjesę, [...]todėl, kad gyvybė ir mirtis neturi tautybės, o nežmoniškumas - visų mūsų bendras priešas."
Pjesėje susipina dvi istorijos ir du laiko klodai, šiandienos tikrovė ir praeitis, o jų susikirtimo taškai atskleidžia pačias svarbiausias tiesas, ir kartu paliečia pačias skaudžiausias žaizdos, tas, kurios niekada taip ir nesugijo. Ir žaizdos, ir skausmas yra tikri - Kostas nusidegina ranką, kad galėtų pasimatyti su žydaite Golda, į kurią jis yra aistringai įsimylėjęs. Jis ateina penktadienio vakare ir siekdama jam padėti Golda turi pažeisti šabato įstatymus, nes šabo dieną žydams draudžiama dirbti bet kokį darbą. Goldos tėvas, vaistininkas Berelis Taicas išaiškina Kostui, ką reiškia būti žydu - žydo laimė yra labai trumpas laikotarpis tarp ilgų nelaimės ir kančios periodų, kurie kaitaliojasi kaip diena ir naktis. Berelis Taicas mano, kad Dievas jį baudžia, nes nedavė sūnaus. Jis turi dvi neištekėjusias seseris ir tris neištekėjusias dukteris, ir, dar blogiau, viena iš dukterų, kaip mergina, yra pernelyg protinga, todėl jis niekaip negali jaustis laimingu.
Tada prasideda karas ir viskas pasikeičia, bent jau žydams. Raudonoji armija pasitraukia iš Kauno ir tuojau pat prasideda žydų žudynės. Birželio 25 d. į Kauną įžengia vokiečių saugumo policijos priešakinis būrys (Vorauskommando). Žydų padėtis baisi. 1941 m. birželio 27 d. Lietūkio garaže įvyksta liūdnai pagarsėjusios žydų žudynės Kaune. Atrodo, tarsi žemė degtų po kojomis. Žudydama siautėja Klimaičio gauja, kai kurie žydai sudeginami gyvi. Baimės kvapą galima užuosti ore, kai kurie žydai bando pabėgti arba ieško, kur pasislėpti. Nuo 1941 m. liepos 12 d. jie privalo nešioti 8-10 cm skersmens geltoną žvaigždę ant krūtinės ir ant nugaros. Uždrausta išeiti iš namų po 8 val. vakaro. Kitu dekretu žydams įsakoma palikti savo namus ir iki rugpjūčio 15 d. persikelti gyventi į getą Vilijampolėje (žydų šnekamojoje kalboje - Slabodkė). Kaune žydai uždaromi į VII fortą. Beveik visus juos sušaudo lietuviai savanoriai. Kai kurie iš tų savanorių šiandien pagarbiai vadinami kovotojais prieš Sovietų okupaciją. Dar daugiau, laikinoji Lietuvos vyriausybė viešai nepasisako prieš besitęsiančias žudynes. Po penketo savaičių masinės kapavietės prie Kauno VII forto jau kelia problemų vietiniams gyventojams, kurie skundžiasi sklindančiu blogu kvapu. Manoma, kad Nemuno ir Neries vanduo užterštas lavonų nuodais, todėl antroje liepos mėn. pusėje maudynės upėse uždraustos.
Kostas su rasinę neapykantą ir antisemitizmą kurstančiais draugais įsilieja į Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) gretas. Kostas tampa žydšaudžiu, bet jis išgelbėja Goldą. Goldos tėvą iš namų išsiveda jaunuoliai su baltais raiščiais ant rankovių. Niekas jo daugiau gyvo nebeišvysta. Golda slepiasi slėptuvėje - duobėje, iškastoje po Kosto namo grindimis. Dieną Kostas su draugais žudo žmones, nes jie privalo likviduoti visus komunistus ir žydus. Tačiau būtent žydai paskelbiami tautos priešais. Naktimis Kostas mylisi su Golda.
Kartą Golda paklausia jo ar jis nužudė daug kaimynų ir Kostas atsako: „Visus nužudžiau. Tam, kad niekas mūsų meilei netrukdytų." Golda mėgina nusižudyti, bet sužino, kad laukiasi. Vieną naktį po gimdymo jai leidžiama trumpam išeiti pasivaikščioti po sodą. Golda pažvelgia į žvaigždėtą dangų ir sušunka: „O, Dieve, juk dangus pilnas žydų! Visi jie ten!"
Kiekvienos tautos gyvenime pasitaiko ir gerų laikotarpių, ir blogų, kaip dieną keičia naktis, ir kartais mes padarome dalykų kuriais negalime didžiuotis, tačiau, atrodo, holokaustas yra pats tamsiausias Lietuvos istorijos puslapis. Net ir šiandien dar sunku ir skausminga kalbėti apie jį. Šiuo klausimu vykstančios diskusijos visada būna per daug karštos, aštrios ir pernelyg emocingos. Todėl labai sunku išlaikyti tiesų ir atvirą dialogą.
Visgi, galbūt pirmą kartą Lietuvos istorijoje, spektaklio kūrėjams pavyko išgvildenti ir išanalizuoti holokausto Lietuvoje temą sąžiningai. Jie nebandė išspręsti jokių istorinių dilemų; jų vienintelis tikslas - atvirai ir drąsiai papasakoti apie tai, kas iš tikrųjų vyko ir kodėl ši tragedija tapo įmanoma. Ir tai labai svarbu, nes suteikia vilties, kad mes visi užmegsime nuoširdų dialogą apie praeities klausimus.
Šiandienos scenos spektaklyje tarnauja ne vien literatūriniam tikslui - papasakoti apie senų sielų įsikūnijimus mumyse. Jos tiesiai šviesiai perspėja mus apie galimą antisemitizmo plitimą čia ir dabar.
Ši labai stipri pjesė gali ir turėtų būti išversta į anglų ir kitas kalbas, o spektaklis parodytas užsienyje.
Lietuva turi kuo didžiuotis.
Versta iš anglų k.
