Lietuvos mokytojų situaciją susieti su pabėgėliais Olandijos Oranjė miestelyje, atrodytų, – keistas žingsnis, bet Agnius Jankevičius spektaklyje „Niggaz“ siekia įrodyti savo pasirinkimą. Kūrinyje susipina tikra istorija apie nesėkmingą bandymą į mažo miestelio bendruomenę integruoti pabėgėlius, apgyvendintus vaikų pramogų parke, ir trijų Lietuvos mokytojų likimai. Jos dirba ne Lietuvos didmiesčio gimnazijoje, o Skapiškio mokykloje, kurioje mokinių vis mažėja, o statusas keičiasi, kol galiausiai ji uždaroma. Režisierius šią mokyklą pasirinko neatsitiktinai, jis pats kilęs iš Skapiškio miestelio Kupiškio rajone. Jungtis tarp dviejų, atrodytų, mažai ką bendra turinčių dalykų, jau tampa vienu iš Jankevičiaus kūrybos bruožų, tarkim, „Samurajaus knygoje“ (2017) ir „Šventėje“ (2018) taip pat esama netikėtų paralelių.
Spektaklyje „Niggaz“ veikia trys viltį praradusios mokytojos, sumaniusios įgyvendinti tikrovėje sunkiai įsivaizduojamą planą, kaip išgelbėti mokyklą, o kartu išsaugoti savo darbo vietas ir profesinę veiklą, kuri joms yra svarbiausia gyvenime. Mokytojų personažai sąmoningai stereotipizuojami, tai rodo jų vizualus įvaizdis, elgesys ir net vardai. Aktorė Gabrielė Ladygaitė kuria tikybos mokytoją Viltį, Greta Šepliakovaitė – literatūros mokytoją Laimę, o Severina Špakovska – kūno kultūros mokytoją Vakarę. Iš pirmo žvilgsnio jos atrodo lyg mokinio sąsiuvinio paraštėje nupieštos, šiek tiek pašaipios karikatūros. Vilties naivumas ir patiklumas, Laimės „serialinis melodramatiškumas“, Vakarės fizinio pasirengimo demonstravimas bei bendras jų susitelkimas į lietuvišką folklorą, taip pabrėžiant nutolimą nuo realybės, – tik pirminis personažų charakterių sluoksnis. Kompozitorė Maria Paškevič spektakliui modifikavo lietuvių liaudies dainas, kurios tinkamose vietose suskamba paveikiai ir ironiškomis tekstų interpretacijomis.
Vienai iš mokytojų kyla utopinis mokyklos išgelbėjimo planas. Norėdama jį pristatyti kolegėms, ji pakviečia jas įsibrauti į jau uždarytą mokyklą. Langas, per kurį braunamasi į darbovietę, tampa aliuzija į mokytojų bandymą reikalauti savo teisių „veržiantis į ministeriją per langus“. Kolegėms mokytoja Laimė pasiūlo atstumtuosius pabėgėlius iš Oranjė perkelti į Skapiškio mokyklą ir taip spręsti mokinių trūkumo problemą. Mokytojos imasi šio plano ir, nedetalizuojant visų šiame kelyje jas ištikusių nuotykių, galima tik paminėti, kad jos sugebėjo prisidėti prie gaisro Varšuvoje, pateko pareigūnų akiratin, o galiausiai grįžo į pradinę nevilties būseną vaikų žaidimų aikštelėje. Komplikuotas, įvairiausių įvykių kupinas mokytojų kelias siekiant išsaugoti mokyklą – tai tik pasakojimo ašis, aplink kurią plėtojamos ir kitos ne mažiau svarbios idėjos.
Spektaklyje reflektuojamas ir stereotipinis pabėgėlių matymas. Pavyzdžiui, perkėlus į Lietuvą juos siūloma greituoju būdu išmokyti kokio nors lietuvių liaudies šokio ar kelių žodžių sutartinės miestelio šventei ir taip parodyti neva jų kūrybiškumą, o iš tiesų – kad juos galima lengvai „integruoti“.
Per tikybos mokytojos Vilties personažą nemažai vietos skiriama ir religijos klausimams. Reikšminga pabaigoje nuskambanti Vilties istorija apie tris plytas, kryžių ir alaus skardinę su sąsiuviniu, kuriame fiksuojami pseudoregėjimai, teikiantys žmonėms viltį, o šio spektaklio veikėjas verčiantys susimąstyti, ar jos nori tapti tos vilties nešėjomis.
Pastebima ir dar viena paralelė tarp spektaklio ir mus supančios tikrovės. Mokytojos problemų sprendimo būdų ieško besižvalgydamos į kitas valstybes, panašiai juk vyksta ir su, jau galima sakyti, amžinąja, visą Nepriklausomybės laikotarpį besitęsiančia švietimo reforma, kai vieną kartą gręžiamasi į vieną užsienio pavyzdį, kitą kartą į kitą, bet rezultatai vis tiek nedžiugina. Norisi tikėti, kad tie pavydžiai tikrovėje parenkami ne tiesiog iš „Youtube“ kaip spektaklyje.
Nors mokytojų pasirinkimai ir jų istorijos atskleidžiamos po truputį, ironijos atspalvio šie personažai nepraranda. Aktorėms nuolat tenka balansuoti ties rimtumo ir komiškumo riba bei „neperspausti“ šaržuojant, kas iš tikrųjų joms pavyksta. Ladygaitė vaidina mažiausiai nuspėjamą, kintantį personažą; Špakovska įtaigiai kuria vietoje nenustygstančią, visada veikti pasiryžusią veikėją; o Šepliakovaitė įkūnija emocionalią veiksmų iniciatorę.
Jankevičiaus ir Birutės Belados Tauterytės sukurta spektaklio scenografija saikinga ir funkcionali – tai vaikų žaidimų aikštelė su čiuožykla bei sūpynėmis. Ji atspindi bendrą pasakojimą, kuriame dominuoja Jankevičiaus sukurtas tekstas, skatinantis apmąstymus ir taip netiesiogiai provokuojantis diskusiją su žiūrovu.
Interviu paklaustas apie spektaklio „Niggaz“ pavadinimo sąsajas su rasistiniu pareiškimu, Jankevičius, kaip visada, argumentuotai paaiškino, kad iš jo pusės čia nėra jokių rasistinių poteksčių ir tuo, žinoma, galima tikėti. Kitas klausimas, kiek šis pavadinimas iš tikrųjų atspindi spektaklį. Pasak režisieriaus, žodžiu „nigga“ vergovės laikais buvo vadinamas tamsiaodis vergas, o frazė „dirbu kaip negras“ reiškia, kad žmogaus darbas nuvertinamas, ir nieko daugiau. Spektaklio pabaigoje apie tai prabyla viena iš mokytojų, kalbėdama apie vergovę. Tačiau ar to pakanka, kad šias tris mokytojas galėtume įvardinti „niggomis“? Taip, jų darbas nevertinamas, net nuvertinamas, jos jaučiasi nereikalingos, tačiau vis dėlto jos turi pasirinkimo laisvę.
Jeigu žiūrovas, perskaitęs spektaklio pavadinimą, turės lūkesčių, kad jame kalbama apie rasizmą įprastine šios sąvokos prasme, tai to nesulauks. Jeigu pasižiūrėtume plačiau, čia engiamąja tampa mokytojų bendruomenė.
Šaltinis: 7md.lt
Nuotr. Viktorija Lankauskaitė
ARTIMIAUSIAS SPEKTAKLIS birželio 21 d. 18 val.
Mūsų svetainė naudoja slapukus (angl. cookies). Šie slapukai naudojami statistikos ir rinkodaros tikslais.
Jei Jūs sutinkate, kad šiems tikslams būtų naudojami slapukai, spauskite „Sutinku“ ir toliau naudokitės svetaine.
Kad veiktų užklausos forma, naudojame sistemą „Google ReCaptcha“, kuri padeda atskirti jus nuo interneto robotų, kurie siunčia brukalus (angl. spam) ir panašaus tipo informaciją.
Taigi, kad šios užklausos forma užtikrintai veiktų, jūs turite pažymėti „Sutinku su našumo slapukais“.
Jūs galite pasirinkti, kuriuos slapukus leidžiate naudoti.
Plačiau apie slapukų ir privatumo politiką.
Funkciniai slapukai (būtini)Šie slapukai yra būtini, kad veiktų svetainė, ir negali būti išjungti. Šie slapukai nesaugo jokių duomenų, pagal kuriuos būtų galima jus asmeniškai atpažinti, ir yra ištrinami išėjus iš svetainės. |
|
Našumo slapukaiŠie slapukai leidžia apskaičiuoti, kaip dažnai lankomasi svetainėje, ir nustatyti duomenų srauto šaltinius – tik turėdami tokią informaciją galėsime patobulinti svetainės veikimą. Jie padeda mums atskirti, kurie puslapiai yra populiariausi, ir matyti, kaip vartotojai naudojasi svetaine. Tam mes naudojamės „Google Analytics“ statistikos sistema. Surinktos informacijos neplatiname. Surinkta informacija yra visiškai anonimiška ir tiesiogiai jūsų neidentifikuoja. |
|
Reklaminiai slapukaiŠie slapukai yra naudojami trečiųjų šalių, kad būtų galima pateikti reklamą, atitinkančią jūsų poreikius. Mes naudojame slapukus, kurie padeda rinkti informaciją apie jūsų veiksmus internete ir leidžia sužinoti, kuo jūs domitės, taigi galime pateikti tik Jus dominančią reklamą. Jeigu nesutinkate, kad jums rodytume reklamą, palikite šį langelį nepažymėtą. |