Naujienos

Atgal

NIGGAZ | Sąsiuvinis alaus skardinėje (recenzija)

  2019-05-28

Lietuvos mokytojų situaciją susieti su pabėgėliais Olandijos Oranjė miestelyje, atrodytų, – keistas žingsnis, bet Agnius Jankevičius spektaklyje „Niggaz“ siekia įrodyti savo pasirinkimą. Kūrinyje susipina tikra istorija apie nesėkmingą bandymą į mažo miestelio bendruomenę integruoti pabėgėlius, apgyvendintus vaikų pramogų parke, ir trijų Lietuvos mokytojų likimai. Jos dirba ne Lietuvos didmiesčio gimnazijoje, o Skapiškio mokykloje, kurioje mokinių vis mažėja, o statusas keičiasi, kol galiausiai ji uždaroma. Režisierius šią mokyklą pasirinko neatsitiktinai, jis pats kilęs iš Skapiškio miestelio Kupiškio rajone. Jungtis tarp dviejų, atrodytų, mažai ką bendra turinčių dalykų, jau tampa vienu iš Jankevičiaus kūrybos bruožų, tarkim, „Samurajaus knygoje“ (2017) ir „Šventėje“ (2018) taip pat esama netikėtų paralelių.

 

Spektaklyje „Niggaz“ veikia trys viltį praradusios mokytojos, sumaniusios įgyvendinti tikrovėje sunkiai įsivaizduojamą planą, kaip išgelbėti mokyklą, o kartu išsaugoti savo darbo vietas ir profesinę veiklą, kuri joms yra svarbiausia gyvenime. Mokytojų personažai sąmoningai stereotipizuojami, tai rodo jų vizualus įvaizdis, elgesys ir net vardai. Aktorė Gabrielė Ladygaitė kuria tikybos mokytoją Viltį, Greta Šepliakovaitė – literatūros mokytoją Laimę, o Severina Špakovska – kūno kultūros mokytoją Vakarę. Iš pirmo žvilgsnio jos atrodo lyg mokinio sąsiuvinio paraštėje nupieštos, šiek tiek pašaipios karikatūros. Vilties naivumas ir patiklumas, Laimės „serialinis melodramatiškumas“, Vakarės fizinio pasirengimo demonstravimas bei bendras jų susitelkimas į lietuvišką folklorą, taip pabrėžiant nutolimą nuo realybės, – tik pirminis personažų charakterių sluoksnis. Kompozitorė Maria Paškevič spektakliui modifikavo lietuvių liaudies dainas, kurios tinkamose vietose suskamba paveikiai ir ironiškomis tekstų interpretacijomis.

 

Vienai iš mokytojų kyla utopinis mokyklos išgelbėjimo planas. Norėdama jį pristatyti kolegėms, ji pakviečia jas įsibrauti į jau uždarytą mokyklą. Langas, per kurį braunamasi į darbovietę, tampa aliuzija į mokytojų bandymą reikalauti savo teisių „veržiantis į ministeriją per langus“. Kolegėms mokytoja Laimė pasiūlo atstumtuosius pabėgėlius iš Oranjė perkelti į Skapiškio mokyklą ir taip spręsti mokinių trūkumo problemą. Mokytojos imasi šio plano ir, nedetalizuojant visų šiame kelyje jas ištikusių nuotykių, galima tik paminėti, kad jos sugebėjo prisidėti prie gaisro Varšuvoje, pateko pareigūnų akiratin, o galiausiai grįžo į pradinę nevilties būseną vaikų žaidimų aikštelėje. Komplikuotas, įvairiausių įvykių kupinas mokytojų kelias siekiant išsaugoti mokyklą – tai tik pasakojimo ašis, aplink kurią plėtojamos ir kitos ne mažiau svarbios idėjos.

 

Spektaklyje reflektuojamas ir stereotipinis pabėgėlių matymas. Pavyzdžiui, perkėlus į Lietuvą juos siūloma greituoju būdu išmokyti kokio nors lietuvių liaudies šokio ar kelių žodžių sutartinės miestelio šventei ir taip parodyti neva jų kūrybiškumą, o iš tiesų – kad juos galima lengvai „integruoti“.

 

Per tikybos mokytojos Vilties personažą nemažai vietos skiriama ir religijos klausimams. Reikšminga pabaigoje nuskambanti Vilties istorija apie tris plytas, kryžių ir alaus skardinę su sąsiuviniu, kuriame fiksuojami pseudoregėjimai, teikiantys žmonėms viltį, o šio spektaklio veikėjas verčiantys susimąstyti, ar jos nori tapti tos vilties nešėjomis.

 

Pastebima ir dar viena paralelė tarp spektaklio ir mus supančios tikrovės. Mokytojos problemų sprendimo būdų ieško besižvalgydamos į kitas valstybes, panašiai juk vyksta ir su, jau galima sakyti, amžinąja, visą Nepriklausomybės laikotarpį besitęsiančia švietimo reforma, kai vieną kartą gręžiamasi į vieną užsienio pavyzdį, kitą kartą į kitą, bet rezultatai vis tiek nedžiugina. Norisi tikėti, kad tie pavydžiai tikrovėje parenkami ne tiesiog iš „Youtube“ kaip spektaklyje.

 

Nors mokytojų pasirinkimai ir jų istorijos atskleidžiamos po truputį, ironijos atspalvio šie personažai nepraranda. Aktorėms nuolat tenka balansuoti ties rimtumo ir komiškumo riba bei „neperspausti“ šaržuojant, kas iš tikrųjų joms pavyksta. Ladygaitė vaidina mažiausiai nuspėjamą, kintantį personažą; Špakovska įtaigiai kuria vietoje nenustygstančią, visada veikti pasiryžusią veikėją; o Šepliakovaitė įkūnija emocionalią veiksmų iniciatorę.

 

Jankevičiaus ir Birutės Belados Tauterytės sukurta spektaklio scenografija saikinga ir funkcionali – tai vaikų žaidimų aikštelė su čiuožykla bei sūpynėmis. Ji atspindi bendrą pasakojimą, kuriame dominuoja Jankevičiaus sukurtas tekstas, skatinantis apmąstymus ir taip netiesiogiai provokuojantis diskusiją su žiūrovu.

 

Interviu paklaustas apie spektaklio „Niggaz“ pavadinimo sąsajas su rasistiniu pareiškimu, Jankevičius, kaip visada, argumentuotai paaiškino, kad iš jo pusės čia nėra jokių rasistinių poteksčių ir tuo, žinoma, galima tikėti. Kitas klausimas, kiek šis pavadinimas iš tikrųjų atspindi spektaklį. Pasak režisieriaus, žodžiu „nigga“ vergovės laikais buvo vadinamas tamsiaodis vergas, o frazė „dirbu kaip negras“ reiškia, kad žmogaus darbas nuvertinamas, ir nieko daugiau. Spektaklio pabaigoje apie tai prabyla viena iš mokytojų, kalbėdama apie vergovę. Tačiau ar to pakanka, kad šias tris mokytojas galėtume įvardinti „niggomis“? Taip, jų darbas nevertinamas, net nuvertinamas, jos jaučiasi nereikalingos, tačiau vis dėlto jos turi pasirinkimo laisvę.

 

Jeigu žiūrovas, perskaitęs spektaklio pavadinimą, turės lūkesčių, kad jame kalbama apie rasizmą įprastine šios sąvokos prasme, tai to nesulauks. Jeigu pasižiūrėtume plačiau, čia engiamąja tampa mokytojų bendruomenė.

Autorė: Miglė Munderzbakaitė

Šaltinis: 7md.lt 

Nuotr. Viktorija Lankauskaitė

ARTIMIAUSIAS SPEKTAKLIS birželio 21 d. 18 val.



Užsisakykite
Mūsų naujienlaiškį

Ir gaukite informaciją pirmieji!