Muzikos ir medijų performansas, pagal nerimo sutrikimus ir panikos atakas patyrusių žmonių liudijimus, Senekos ir Cicerono tekstus.
Pareigos, lūkesčiai, terminai, spūstys, ekranai... Įpratome prie nerimo. Galvojame, kad jis – neatskiriama šiuolaikinio žmogaus gyvenimo dalis. Tačiau nerimą pastebėjo ir aprašė jau Antikos ir romėnų filosofai. Vėliau jis ilgiems amžiams dingo iš medicinos žodynų, pasislėpė po kitomis sąvokomis, ir buvo grąžintas Freudo XIX amžiaus antroje pusėje. Vis dėlto, kaip knygoje „Nerimas: klajonės po modernųjį aš“ rašo norvegų psichiatras Finn Skårderud, „Freudo laikais egzistavo garo varikliai, ir jis savo modelius skolinosi iš ten – energija ir slėgis. Mes gyvename informacijos technologijų laikais ir skolinamės šių laikų metaforas, interaktyviai, intersubjektyviai ir iš kompiuterių tinklo.“
Būtent tokias metaforas skolinasi ir „This Order Goes Wrong“ kūrėjai. Performanse nerimas yra ne tik tema – jis tampa atspirties tašku eksperimentams su muzika ir skaitmeninėmis technologijomis. Kaip nekontroliuojami kūno judesiai (tikai) – dažni nerimo ir panikos atakų palydovai – veikia instrumentą ir gyvai atliekamą muzikos kūrinį? Kas atsitinka su instrumento garsu, atlikėjui jaučiant nerimą scenoje, leidžiant jam augti ir užvaldyti kūną? Kad šiuos eksperimentus fiksuotų auditorija, pasitelkiama gyvos ir elektroninės muzikos, vaizdo meno ir sensorių ant smuikininkės Loros Kmieliauskaitės kūno, sintezė. Visi elementai performanso metu sąveikauja gyvai milisekundžių tikslumu.
Už siekio eksperimentuoti slypi kūrėjų, kurių dalis patys susidūrė su nerimo sutrikimais, noras kuo labiau atverti šią būseną jausmiškai ir energetiškai, perkelti ją iš subjektyvaus potyrio lygmens į visų bendrai patiriamą performatyvų aktą. „This Order Goes Wrong“ – tarsi nerimo meditacija, parodanti, kad tai, ką jaučia jį išgyvenantys, yra bendražmogiška ir universalu. Galbūt net kontroliuojama ir nugalima.
„Šiame kūrinyje veikiančios skirtingos medijos ir jose besimainanti medžiaga tampa struktūruotu chaosu, kuris po truputį tolsta nuo pradinio taško, kol galiausiai buvusi tvarka tampa nebeatpažįstama.“ - Kompozitoriaus Dominyko Digimo
„Vizuali nerimo išraiška atsispiria nuo dviejų elementų: vaizdų srauto fenomeno (flux d'images) bei aplinkos matymo panikos ataką išgyvenančio žmogaus akimis. Šios dvi idėjos susilieja formoje, pagrįstoje praksinoskopo principu, kai vienu metu matomi keli chronologiškai išdėlioti kadrai. Stiprų nerimą patiriančiojo žmogaus žvilgsnis šokinėja nuo vieno atsitiktinio objekto prie kito, beviltiškai bandydamas atrasti juos siejančią logiką, prasmę. Laikas tampa neapibrėžtas tiek tempo, tiek krypties atžvilgiu.“ -
Vaizdo režisierius Kristijonas Dirsė
„Kūrinyje girdimi ir matomi tekstai – su nerimo sutrikimais susidūrusių ar juos fiksavusių žmonių atsivėrimų ir liudijimų fragmentai. Kai kurie iš šiandienos, kiti – iš labai seniai. Dalis jų susideda tik iš veiksmažodžių, įvardžių ir prielinksnių, taigi nebūtinai kur nors veda ir neturi pabaigos, visai kaip mintys paūmėjus nerimui.“ - Dramaturgas Rimantas Ribačiauskas
____________________________________________________________________________________________________
Smuikas: Lora Kmieliauskaitė
Kompozitorius: Dominykas Digimas
Vaizdo režisierius: Kristijonas Dirsė
Projekcijų adaptacija: Kornelijus Jaroševičius
Dramaturgas: Rimantas Ribačiauskas
Kostiumo dizainas: Morta Nakaitė
Sensorika: Marius Čivilis
Balso konsultantas: Rupert Enticknap
Judesio konsultantė: Živilė Virkutytė
