Naujienos

Atgal

Agnius Jankevičius: Ieškau dviejų priešpriešų

  2019-01-30

„Nėra didesnio idėjų šaltinio ir katalizatoriaus, nei kiekviena nauja diena, ateinanti pas tave. Neturiu galvoje jokių grandiozinių įvykių. Kuo daugiau triukšmo, tuo mažiau galvos.

Užtenka eiti per miestą ir kyla idėjos, iš to, ką pamatau ir jaučiu. Aš galvoju, kad praeitame gyvenime gal buvau kokioje Japonijoje, tupėjau vienuolyne. Askezė man svarbi. Man visada patikdavo vaikščioti tuo pačiu keliu į tas pačias vietas, stebėti kaip viskas kinta diena iš dienos. Suprantu, kad esu gamtos kūrinys, didelės ekosistemos dalis. Aš esu laike ir kintu su juo. Taip išsiugdė vienas gebėjimas. Išmokau nieko nevertinti, o kai nieko nevertini, informacija tiesiog ateina į tave. Tai ne smegeninė informacija, o pati esencija. Smegenys išvis apsprendžia labai mažai dalykų, todėl vertinti reikia labai mažai arba išvis nereikia. Ne tai yra esminis dalykas.

[…]

Aš taip pat ieškau dviejų priešpriešų, kurios man atidarytų pakankamai didelę erdvę. Ši erdvė privalo turėti savo kontekstą, simboliką, istoriją, kuriais galima manipuliuoti.

Panašiai buvo su spektakliu „Samurajaus knyga“. Viename poliuje turiu griežtai apibrėžtą kodeksą – keturis Pono Nebesimos priesakus samurajui. Tada aš paimu vaiką, kuris iš esmės neturi nieko bendro su tuo, o jo tėvas dirba Europos Parlamente. Šis vaikas bando šiuolaikinėje Lietuvoje gyventi pagal samurajaus taisykles. Visgi samurajus nėra samurajus, jei jis neturi šeimininko. Vaiko autoritetai dažniausiai yra tėvai. Atsiranda išvada, kad jo tėvas europarlamentaras turi būti jo šeimininku. Nuo čia, aš turiu istorinį samurajų kontekstą ir šiuolaikinį politinį kontekstą, o juo galiu manipuliuot kaip tik noriu.“ – interviu „Kaunas pilnas kultūros“ pasakoja režisierius Agnius Jankevičius.

VISAS INTERVIU



Užsisakykite
Mūsų naujienlaiškį

Ir gaukite informaciją pirmieji!