Naujienos

Atgal

Spektaklį “bowel” pristatantis N. Jasinskas: visi žinome, ko iš tiesų norime, tik to nepasakome

  2021-06-16

Kuo skiriasi rutina nuo ritualo? Kaip teatras gali atverti giluminius žmogaus klodus? Kaip pasitelkus vaizduote kurti vidinius pasaulius? Spektaklio “bowel premjerą Kauno miesto kameriniame teatre pristatantis jaunas ir drąsus režisierius, Auksinio scenos kryžiaus nominantas Naubertas Jasinskas savo kūryboje nevengia sudėtingų ir ne visada patogių šiuolaikinės tapatybės klausimų. Naujausiam savo kūriniui “bowel” ieškojęs įkvėpimo ekstravagantiškojo teatro meistro A. Artaud kūryboje, žinomų italų klasikų filmuose ir populiariojoje kultūroje, režisierius žiūrovus kvies į analogų neturinčią teatrinę patirtį. Kalbamės su N. Jasinsku apie jo naujausią kūrinį, kūrybinį kelią ir teatrą.

Spektaklio “bowel” įkvėpėjų sąrašas gausus. Jų tarpe ir garsus prancūzų teatro meistras, “Žiaurumo teatro” judėjimo pradininkas Antoninas Artaud. Kodėl tave įkvėpė būtent tokia kontraversiškai vertinama asmenybė kaip A. Artaud?

Teatro mokykloje, iš kurios aš ateinu, galima išskirti dvi pagrindines kryptis - brechtiškąjį ir artaud teatrą. Kai tik įstojome su kursiokais į magistrą, iš kurso vadovės sulaukėme klausimo - kokia kryptis yra jūsų? Ir daug kas sakė B. Brechtas, bet aš atsakiau A. Artaud. Žinoma, yra begalės dalykų, su kuriais nesutinku ar jų tiesiog nesuprantu, tačiau aš labai susitapatinau su juo kaip asmenybe, su jo aprašomomis būsenomis bei atsidavimu kūrybai. A. Artaud apeliuoja į scenos visumą, kuri per tam tikrą būseną bei formą atrakintų sustabarėjusią, nesamą būtį. Atrodo, dabar teatras išgyvena tapatybės ir turinio krizę, ir tie, kas nepermąstys šių aspektų, gali nebeišlikti. Tad A. Artaud keliamos kritinio mąstymo idėjos dabar yra labiau aktualios nei bet kada anksčiau.

A. Artaud norėjo būti labai paveikus, kurti tokį teatrą, kuris galėtų palįsti po oda. Lyg kas dantų krapštuku įdurtų į panagę. Taip tikslu ir taip nemalonu, bet, turbūt, tik per tokią intervenciją galima atidaryti žmogų pačiam sau. Mano manymu, Lietuvoje daug teatro egzistuoja iš noro tiesiog daryti teatrą, padaryti dar vieną projektą. Nematau didelės ambicijos su tais darbais. Man jie tokie, na ir ką? Pažiūrėjau, gražu, gerai vaidina. Na ir ką?

O beje, Artaud buvo ir totalus narkomanas, ir šizofrenikas, turėjo labai stiprių psichinių problemų. Bet man patinka jo maniakiškumas. Aš pats toks.

A. Artaud su savo idėjomis ir praktika teatre kvietė grįžti prie ritualų. Kaip manai, kuo šis rituališkumas aktualus šių dienų teatre?

Ritualas yra būtinybė. Tai yra teatro ištakos, nes jis atsirado tada, kai vyko ritualai, aukojimai pagoniškiems dievams. Tai jeigu iš ten viskas kilo, tai rituališkumas ir atsikartojimas yra labai svarbu. Kai kūrėme su Tadu Černiausku ir Gintaru Sodeika darbą “fabrica”, labai daug tyrinėjome ritualą.

Kas yra rutina? Kuo ritualas skiriasi nuo rutinos? Kaip ritualas galėtų atrodyti kasdienėje erdvėje, kaip galėtų atrodyti teatre? Ar tai įdomu ar nuobodu? Tarkim, žiūrėti į kvėpuojantį žmogų ant scenos. Čia net ne klausimas, ar nuobodu. Tu viduje pradedi sau kelti vidinius klausimus, kodėl aš turiu žiūrėti į kvėpuojantį žmogų. Kodėl turiu stebėti kasdienį veiksmą? O atsakymas labai paprastas. Tam, kad iš rutinos šį veiksmą paverstum ritualu. Man tai itin svarbi tema, apie kurią nuolat mąstau. Ir manau, ji iš vienos ar iš kitos pusės atsispindi ir toliau atsispindės mano darbuose.

Tavo spektaklio atspirties tašku tapo A. Artaud pirmoji pjesė “Kraujo purslai”. Tai pjesė, kuri dar niekada nebuvo interpretuota Lietuvos scenoje. Papasakok, kodėl pasirinkai būtent šią pjesę? Kuo ji tave patraukė?

Kai pirmą kartą ją perskaičiau, absoliučiai nieko nesupratau. Tačiau, tai mane ir užkabino. Ėmiau galvoti, o kas čia yra? Kodėl aš nieko nesuprantu? Tuomet pradėjau skaityti mokslines analizes, A. Artaud monografiją. Tame leidinyje analizuojami jo laiškai, kurie šiek tiek paaiškina bei analizuoja pjesę. Kai galiausiai pavyko įsigilinti į tuometinį dramaturgijos vakarų Europoje kontekstą, supratau jog ši pjesė (kaip ir visa A. Artaud kūryba) buvo protestas nusistovėjusiam teatriniam kanonui. Tai yra bandymas kurti savitą kalbą, savitą sceninį vyksmą. Šis aspektas mane inspiravo labiausiai.

“Kraujo pursluose” vaizduojama pasaulio genezė. O kokie virsmai vyks “bowel” spektaklyje? Kokius procesus analizuosi?

Taip, spektaklio sceninį vyksmą inspiravo A. Artaud genezė. Pjesėje “Kraujo purslai” analizuojama visą ko pradžios ir pabaigos motyvai, o šiame spektaklyje atvirkščiai - teigiu, jog nėra nei pradžios, nei pabaigos.

Spektaklio naratyvas sukasi aplink šeimą, į kurią ateina svetimšalis vyras, ir niekas nežino, kas jis toks ar iš kur jis atėjo. Jis įsilieja į šeimą ir ją atidaro kaip dėlionę. Kiekvieno šeimos nario santykis su svetimšaliu atskleidžia kiekvieno iš jų asmenybę: dekonstruojami užslėpti troškimai, aistros. Spektaklis gimė iš daug skirtingų komponentų. Naratyvas buvo inspiruotas Pier Paolo Pasolini filmo “Teorema”, o šis minėtas atrakinimo mechanizmas atkeliavo iš A. Artaud.

Daug teatro kūrinių turi tą vaiduoklį - tai, kas įkvepia ir inspiruoja. Ir aš labai sąmoningai tai naudoju. Nesu aš originalus. Tiesiog man pavyko pamatyti tokius kūrinius, susipažinti su tokiomis stilistikomis ir įvyko galvoje tokios jungtys. O interviu minimos pavardės yra šių jungčių kaltininkai.

Kaip minėjai, spektaklyje “atidarius” kiekvieną personažą atsiskleidžia užgniaužti jo impulsai ar emocijos. Ar tavo tikslas yra, kad ir žiūrovas žiūrėdamas spektaklį, savyje tuos pjūvius darytų ir rastų tą patį užgniaužtą jausmą?

Man atrodo, kad mes, kaip žmonės iš tiesų žinome, ko mes norim ir ko mums reikia. Tik gal to nepasakome nei sau, nei kitiems. Nuslepiame, nes tai yra nepatogu ar gėdinga. Tie norai reikalauja pokyčių, o pokyčiai reikalauja jėgų ir nepatogių sprendimų. Tai kiekvienas žmogus žino.

Man italų kino modernistų, tokių kaip P. P. Pasolini, F. Fellini, filmai visada primena apie šiuos troškimus ir norus, bei bandymus juos realizuoti. Ir jie visų labai panašūs - būti mylimu, gerbiamu, turėti gerą gerbūvį. Manau viskas išeina iš meilės, tik vėliau prisideda pinigai, valdžia. Net valdžia yra dėl meilės, dėmesio.

Spektaklio tikslas tikrai nėra kažką konkretaus pažadinti žmoguje. Mano tikslas yra papasakoti istoriją, kurią aš parašiau, kurią mes kartu su aktoriais įgyvendinome. Ši istorija turi savitą naratyvą, savitą kelionę, kurioje rasis daug sąmoningai dėliojamų prasmingų ir beprasmių vaizdų. O kiekvienas žmogus išsineš, ką jis pats nori. Nemanau, kad egzistuoja universalus tikslas. Kažkam kūrinys sukoreliuos su meile, kitam su valdžia - tai visiškai priklauso nuo individo.

Tavo spektaklyje yra naudojama neįprasta aktorių plastika, kuri primena gyvai atliekamą kompiuterinį žaidimą. Kas tave įkvėpė tokiai kūrybai?

Neorganiška aktorių plastika inspiruota keletos kūrėjų. Viena iš jų yra režisierė Susanne Kennedy. Ji dirba su skirtingomis kūno ir balso plastikos galimybėmis teatre. Sunku apie jos kūrybą kalbėti - visiems linkiu kada jos spektaklius išvysti gyvai. Esu gavęs Lietuvos kultūros tarybos stipendiją ir buvau išvykęs į Berlyną pažiūrėti, kaip žmogus dirba ir atlikti praktiką. Ten pabuvimas mėnesį iš esmės pakeitė matymą. Tokio teatro, kokį aš pamačiau Berlyne, mes neturime.

Kaip vieną iš įkvėpėjų mini filosofą Kristupą Sabolių. Kuo jo mintys tau artimos?

Kiekvienas mąsto, bet yra žmonių, kurie ne tik mąsto, bet dar ir turi žodžius toms mintims išreikšti. K. Saboliaus mintys, požiūris ir tekstai, kaip jis tą daro, man yra be proto artimi. Regis, esu pats apie tai mąstęs, tik gal ne taip akademiškai, giliai. Spektaklyje naudojamos tam tikros jo mintys apie vaizduotę, jos dvilypiškumą. Yra labai graži jo mintis, kad vaizduotė yra dvilypė - mes turime išorines akis, kuriomis regime pasaulį, ir vidinę akį, kuria galime sukurti tą pasaulį. Vidinę akį, kuri pas vienus žmones miega, o pas kitus yra budri.

Šita mintis padiktavo ir sceninį sprendimą spektaklyje dirbti su menamais daiktais. Scenoje turime tik keletą objektų, kurie yra tikri, o visa kita yra menama. Tai kvietimas permąstyti vaizduotės ir suvokimo aspektus. Čia vienas iš pavyzdžių, kaip filosofija gali virsti praktika.

Koks yra tavo kūrybinis procesas? Kas palaiko tavo kūrybinę ugnį viduje, skatina nesustoti ir kurti?

Aš tiksliai nežinau, koks yra ar bus mano kūrybinis procesas. Aš turiu minčių, kviečiu žmones, buriu kūrybinę komandą. Viskas vyksta bendradarbiavimo principu. Kūrybinis procesas man yra kūrimas pagal poreikį. Organiškas procesas. Tarkim, nusprendžiame, jog reiks kostiumų dailininko. Tuomet ir atsiranda tas žmogus ir sprendimo įgyvendinimo būdas. Žinoma, tokiame procese labai daug nežinomybės. Sau vis bandai priminti, jog viskas bus gerai. Tu žinai (ar bandai įtikinti save), kad atsiras, jei ne dabar, tai gal po savaitės. O jei neatsiras, tai gal ir nereikėjo. Vadinasi, visi bus nuogi. (juokiasi)

Yra, kas sako, jog kūryba yra vidinis egzorcizmas. O tau, ar kūryba yra malonumas?

Aišku, kad malonumas. Jei būtų kančia, manęs čia nebūtų. Kad kūryba yra kančia - absoliutus melas - niekada netikėkit, kai taip sako. Taip, kurti yra sudėtinga, kartais neišeina užmigti nuo nuolatinės minčių kaitos. Tačiau tai nėra kažkuo išskirtinė patirtis. Bet kas gali lygiai taip pat neužmigti, pavyzdžiui, investuotojas banke. Tad, kokia čia kančia? Gi niekas manęs su grandine neverčia eiti ir kurti. Aš tai darau, nes noriu. Niekas nesako, kad turi būti lengva, ar neturi būti nuovargio, bet jeigu jauti kančią, tai tu tiesiog ne ten esi.

Spektaklį “bowel” bus galima pamatyti Kauno miesto kameriniame teatre birželio 15 d. ir 16 d.

Režisierius: Naubertas Jasinskas
Aktoriai: Alvydė Pikturnaitė, Povilas Jatkevičius, Jolanta Dapkūnaitė, Vainius Sodeika
Į lietuvių kalbą vertė: Marius Povilas Elijas Martynenko
Video menininkas: Ričard Žigis
Kompozitorius: Gintaras Sodeika
Scenografai: random heroes
Šviesų dailininkas: Dainius Urbonis
Kostiumų dailininkė: Dovilė Gudačiauskaitė 


Nuotraukos autorius: Matas Dirginčius



Užsisakykite
Mūsų naujienlaiškį

Ir gaukite informaciją pirmieji!