Naujienos

Kalbamės su spektaklio "KANDIDAS, arba OPTIMIZMO MIRTIS" režisieriumi Gildu Aleksa.

Su kokiomis problemomis, Tavo akimis, šiandien susiduria jauni žmonės ir kokį jų susikurtą burbulą ar burbulus nori šiuo spektakliu susprogdinti?

Didžiausias burbulas, su kuriuo susiduria visa jaunoji karta, yra susijęs su ekonomika. Kiekvieną mūsų auklėjo būti geriausiu, talentingiausiu, arba, bent jau tikino „stot“, „pabaigt“, „įsidarbint“, o tada kilti karjeros laiptais. Jau dešimtmetį, kai pasidarė aišku, jog karjeros laiptų mintis yra pasenusi: yra start-up'ai, influencer‘iai, didelės kompanijos dirba ne „laiptų“ metaforomis, o „hub'ų“ gyvenimo būdu.
Studijos taip pat prarado savo funkciją, kurią mums piršo augant. Mus tikino priimti universitetą kaip savotišką profesinę mokyklą: studijuok teisę – būsi teisininkas, studijuok mediciną – būsi gydytojas, studijuok verslą – būsi milijonierius... Tačiau šiais laikais universitetas įgauna išsilavinimo, o ne profesijos suteikimo funkciją. Gaila, kad tokioms pažiūroms neparuošia mokyklose. Žmogus, pabaigęs filosofiją ar psichologiją, gali būti naudinga verslo arba viešojo sektoriaus dalis. Visas pasaulis dabar ieško asmenybių, po to, kai suvienodino jas visas į vieną.
Pakalbėjus su vaikais atrandi, kad vienintelė visų pageidaujama profesija – youtube'ris. Ir visas šis sąmyšis sukūrė naują luomą, kuriam priklauso didžioji dalis mano ir jaunesniųjų kartos. Tai – prekariatas. Yra daug šio žodžio aiškinimų, bet vienas aiškiausių tas, kad žmonės dirba daug, uždirba mažai, o mažiausiai laiko turi socialiniam gyvenimui, laisvalaikiui. To pasekmes matome visur – išsivysčiusios šalys nebeturi nei jėgų, nei noro mylėt ir mylėtis, kultūros laukas, visada kalbantis apie socialinę atskirtį, pats tapo socialiai atskirtas nuo žmonių, kultūros trūkumo žmonių gyvenimuose mes patiriame visur ir kasdien. Apie visa tai ir yra „Kandidas“.

Spektaklis pagal klasikinį ir satyrinį kūrinį. Ar klasikiniai autoriai dar aktualūs jaunimui, o satyra, komiškumas – tiesus tramplinas į jaunuolių širdis?

Kai man pradeda pasakoti, kad jaunimas nebeskaito, aš mėginu įsivaizduoti, kiek „Facebook‘o“ ar „Instagram‘o“ puslapių tas jaunas žmogus perskaito kasdien. Bet visiems kartoju: iš jauno žmogaus Dostojevskio neatimsit. Klasika ir yra būtent jaunimo reikalas. Dėl to paties prekariato sukūriamų problemų, įsidarbinus retai kada imi ir perskaitai kokią klasikinę knygą. Dažniausiai sieji viską su savo profesija, arba su savo aplinkos pomėgiais, jei apskritai skaitai. Tačiau jaunas būdamas tikrai įsijauti į Raskolnikovą, su Škėma kyli ir leidiesi liftais ir atrandi vieną kitą autorių, kuris tik tavo ir niekieno kito.
Ir jei mes pažvelgtume, kiek jaunų žmonių atsiranda teatre, nustotume laikytis stereotipo, kad jaunimui reikia kurti ypatingai paauglišką teatrą. Jaunimas dievina GERĄ teatrą. Kaip ir bet kokia grupė, visų pirma jaunimas žiūri į kokybę. Aišku, kartelė žemėja nematant nieko geresnio, tačiau jei norim kultūringo jaunimo, turim visas jėgas dėti į nemelą sau ir jiems, kad padarėme viską, ką galėjom. Iš pirmo žvilgsnio „Kandidas“ visiškai tuo neužsiima. Tai satyra, išjuokianti viską aplinkui ir apskritai neturi nė kiek rimtumo jausmo. Bet „Teatronas“ tiek metų šlifavo savo nesąmonių kūrimo įgūdžius, jog šitame absurde ir idiotiškų veikėjų virtinėje galima bus atrasti nemažai kitų, ne tik Voltero, filosofų tiesioginių minčių, atpažinti savo, o ne senovės, aplinką, pasijuokti iš nesąmonių, tačiau kokybiškai.
Satyra, kalbant apie jaunimą, kuris eina į teatrą, yra tiesioginis pagalys į ratus, važiuojančius į jaunuolių širdis. Joks ne tramplinas. Nes būtent satyroje jie jaučia nepagarbą jiems, kaip žiūrovams. Tačiau tie, kas jau susipažinę su mūsų kūryba, tai bus skanus, filosofiškas, apžvalginis kūrinys, po kuriuo, be abejo, vis tiek norėsis uždėti etiketę „nesąmonė“. Ir mes tuo labai džiaugiamės.

Spektaklį "Kandidas arba Optimizmo mirtis" bus galima pamatyti Rugsėjo 17 d. 18:00, per teatro festivalio Išeities taškas atidarymą.

Bilietus galite įsigyti Tiketoje.