Naujienos

Gyvenime gausu žmonių, kuriuos sutinkame tik fragmentiškai. Praeivis gatvėje, autobuso vairuotojas, padavėja restorane, universitete besisvečiuojanti dėstytoja ar retai matoma gydytoja. Šie žmonės mūsų kasdienybę paliečia tik trumpai, tačiau net nesusimąstome, kokia yra jų kasdienybė. Kokias kovas šie žmonės išgyvena, kokias tragedijas ar džiaugsmus patiria. Kiekvienas jų turi savo istoriją, kurią žino tik jis pats.

Toks fragmentiškai matomas žmogus, ar šiuo atveju, veikėjas, yra ir Mari Kardona. Albero Kamiu romane „Svetimas“ probėgšmais pasirodanti pagrindinio veikėjo Merso mylimoji tik prideda papildomo konteksto pagrindinei Merso istorijai, tačiau iš tikrųjų, juk ji pati taip pat gyvena savo gyvenimą.

O jos gyvenimo paslapties šydą praskleidžia teatro pasaulyje gerai žinomas režisierius Agnius Jankevičius. Jo rankose, padedant paslaptingajai dramaturgei Eleonorai Baker, Mari Kardona tampa vakaro žvaigžde. Išeina į scenos vidurį ir pasakoja savo neįtikėtiną istoriją Kauno miesto kamerinio teatro žiūrovams. Mes tylime, o ji kalba.

Kitokie gauna į galvą

Labai anksti suprantame, kad Mari nuo pat mažens buvo kitokia – jai patikdavo žiūrėti į žmones, o už tai ji gaudavo į galvą. Tą pripažįsta ir pati herojė, įvardydama save kaip tą, kuri neturi jausmų – tokį skirtumą ji mato tarp savęs ir kitų. Vėliau netgi galima išgirsti žodį „žvėris“. Per savo kitoniškumą mergaitė pakliūva į netikėtas, dažnai net tragiškas situacijas. Tokia tendencija, panašu, tęsiasi visą jos gyvenimą.

Tačiau žiūrovą gali kamuoti dilema: kurioje pusėje norėtų būti jis. Atrodo, šiais laikais, būti kitokiu reikia – reikia išsiskirti. Nė vienas nenorėtumėme būti toje pilkoje masėje, kuri duoda į galvą. Tačiau Mari nori pritapti, nori turėti jausmus, nori turėti raudonas, kaip vyšniniai ledai, akis, nori, kad jai tekėtų iš akių, o ne iš ten, kur sužeista. Tų jausmų ji ieško visos istorijos metu. Galbūt ir randa.

Kad tik neateitų žiurkė

Spektaklyje gausu konfliktų. Konfliktų tarp Mari ir duodančiųjų jai į galvą, tarp Mari ir jos mamos, tarp Mari ir jos tetos. Galų gale labai ryškus ir vidinis jos konfliktas. Herojė gyvena baimės pilną gyvenimą. Baimės, kad neturi jausmų, baimės gauti į galvą. Baimės būti savimi.

Vienas svarbus įvykis paskatina ir paranojišką žiurkių ir nešvaros baimę. Kas padaro vargšės merginos gyvenimą dar keistesniu ir tragiškesniu. Įsivaizduokite namus pilnus užnuodyto sūrio. Namus, persmelktus baimės ir chaoso. Tokiuose namuose gyveno ir Mari. Tačiau, kaip sakoma, dažnai atsitinka tai, ko labiausiai bijai.

„Tik prieš atsitinkant kažkam gero, mes esame bandomi kažkuo labai blogu“, – nuaidi vienu metu. Veikėja taip tarsi suteikia sau ir kitiems vilties. Ir iš tikrųjų, didžiulė žiurkių baimė atveda heroję pas žmogų, kuris vėliau tampa nuolatiniu jos svečiu. Tiesa, iki kito, naujo išbandymo.

Viena ir to pakanka

Monospektaklis aktoriui yra didelis išbandymas. Mari Kardonos vaidmenį atliekanti Gabrielė Ladygaitė šį išbandymą įveikia be priekaištų. Aktorę kauniečiai anksčiau galėjo matyti „Išeities taško“ festivalio metu rodytame spektaklyje „Heda Gabler“. Jau ten antraplanį vaidmenį atlikusi, ji patraukė dėmesį.

Na, o šiame pasirodyme žiūrovą pavergia nuoširdumas, ryškios emocijos ir tokia kibirkščiuojanti energija, kuri liūdnai, gyvenimo iškamuotai veikėjai suteikia gyvybės ir šarmo. Siaubingos, tragiškos situacijos tampa beveik komiškomis ir baimės nelieka. Aktorė pavergia publiką ir prikausto dėmesį nuo pat pirmos iki paskutinės spektaklio akimirkos.

Kam kepsnys, kam sausainis

„Šiaip jau teatre nevalgoma“, – kažkada pasakė vienas režisierius merginai sėdinčiai teatro salėje ir kandančiai javainių batonėlį. Žiūrovai pasijuto nejaukiai, javainių batonėlis pranyko merginos kuprinėje, ir pasipūtęs režisierius tęsė spektaklio pristatymą publikai. Tačiau panašu, kad pastaruoju metu jo kolegos su šia fraze nesutinka.

Vis dažniau spektaklių metu publika yra įtraukiama į veikėjo pasaulį per maistą ir gėrimus. Kitame Kauno miesto kamerinio teatro spektaklyje, skirtame knygynams ir bibliotekoms „Noktiurnas“ (rež. Gytis Padegimas) pagrindinis personažas vaišina žiūrovus kava, o čia Mari išnyra su kompoto pilnais ąsočiais ir sausainių padėklais.

Kai žiūrovas tiesia stiklinę kompotui, visos ribos išnyksta, sunku atskirti, ar tave vaišina aktorius, ar veikėjas. Taip žiūrovas nejučia tampa spektaklio dalimi ir pamiršta, kad veiksmas vyksta ne paplūdimyje, ne Mari Kardonos virtuvėje, o scenoje. Kol Mari su savo svečiu valgo jautienos išpjovos kepsnį, žiūrovas valgo sausainį.

Vyšninių ledų porcija

Iš Agniaus Jankevičiaus patogaus spektaklio tikėtis neverta. Ir šis tik pateisina režisieriaus vardą. Kiekvienas trumpas pasakojimas ateinantis iš Mari lūpų gali pasirodyti keistas, nejaukus ir gana tragiškas, tačiau šių istorijų visuma sudaro provokuojantį Mari Kardonos gyvenimo liudijimą. Liudijimą pilno, nebe fragmentais matomo, gyvenimo.

Taip, kaip pagrindinė veikėja ieško savyje jausmų, kaip nori vyšninių ledų vietoje balto plombyro, taip ir teatro mėgėjai nori ko nors naujo, neįprasto, tačiau kartu ir gero. Kažko, dėl ko būtų verta eiti iš namų. Kalbant apie šį spektaklį galima pasakyti, kad tarp įvairių skonių teatro siūlomų reginių asorti, atsirado ir taip trokštami vyšniniai ledai.

 Viktorija Lankauskaitė

Artimiausios spektaklio MARI KARDONA datos:

Lapkričio 22 d. 18 val.

Lapkričio 29 d. 18 val.

Gruodžio 6 d. 18 val.

BILIETAI