Naujienos

Atgal

NACIONALINĖS DARŽOVĖS: kai žodis tapo kūnu...

  2018-11-22

Lapkričio 20 d. po spektaklio NACIONALINĖS DARŽOVĖS vykusioje diskusijoje su spektaklio kūrėjais bei priklausomybės ligų specialiste Virginija Blaževičiene atskleistos ne tik spektaklio paveikiausios pusės priklausomybės ligos tema, bet ir atvirai dalintasi asmeninėmis patirtimis.

 

Priklausomybės ligos mechanizmo atskleidimas: žodis tapo kūnu

Pasak priklausomybės ligų specialistės Virginijos Blaževičienės, spektaklyje atskleidžiamas priklausomybės ligos mechanizmas. To neįmanoma suprasti perskaičius vien knygoje, o teatro scenoje, kaip teigiama Biblijoje, „žodis tapo kūnu“.

„Spektaklyje atskleidžiamas tas užburtas ratas, pusiausvyros nebuvimas. Neturėjimas kelio ar kelelio, negalėjimas rinktis, priimti sprendimo. Vis tas pats per tą patį. Vos išsprendus problemą, viskas vėl prasideda nuo pradžių... Tačiau kenčia ne tik artimieji, gyvenantys su priklausomybės liga sergančiu žmogumi, bet ir jis pats, gyvendamas nuolatinėje baimėje, įtampoje, priekaištuose“, – teigia Virginija Blaževičienė.

Specialistė tiki, kad į šį spektaklį ją kažkas atvedė. Su jame atskleista situacija ji gyvena nuo mažumės. Todėl po spektaklio jai kilęs klausimas – iš kur jie tai žino? Ir kas tą padarė?

„Gal naivu, bet man tai yra „eureka“. Parodomas alkoholizmas, pasileidimas, valios neturėjimas, negebėjimas išsiskirti – viskas, kas paslėpta po žodžiu priklausomybės. Ir štai pagaliau apie tai pradėjo kalbėti menas! Ir jeigu jau menas apie tai kalba, tai gal tikrai laikas prasiblaivyti? Ir visiems pasakyti, kad taip, tai YRA“, – svarsto ji.

 

Aplinkos ženklai, kad žmonėms to reikia

Kaip kad Virginija kažko vedina netyčia atėjo į šį spektaklį, taip ir režisierė Agnė Dilytė kažko vedina ėmėsi šios medžiagos ir pastatė šį spektaklį.

„Įprastai nekuriu realistinio, natūralistinio teatro, tai man yra visiškai nauja, pačiai netikėta, ką padariau. Bet visada neapleido mintys: galvok apie žmones, žmonėms to reikia, įveik savo ambicijas... Negalvok apie teatrą, kritiką. Tai yra labai svarbu ir tą reikia daryti. Pati aplinka siuntė man ženklus, kad apie tai reikia kalbėti – tuo metu nuolat sutikdavau moteris, dalinančias brošiūrėles apie viltį“, – teigia spektaklio režisierė.

Pasak jos, norisi duoti kažką prasmingo žmonėms, rodyti ne tai, kas pompastiška, o tai, kas nepatogu, nelabai gražu.

„Stengiausi, kad spektaklis nebūtų tendencingas – čia gerai, čia blogai – o būtų supratimas, empatija. Mes matome, kas yra, esam su tuo, išgyvenam tą kartu, bet nieko nesmerkiam. Buvo svarbu, kad šiame spektaklyje net tas žmogus, kuris serga priklausomybės liga, nesijaustų smerkiamas. Kūryboje turime įdėti meilės, supratimo, nes gana žiaurūs esam vieni kitiems: smerkiam, mokom, aiškinam, o to supratimo gal ne tiek ir daug. Tikiu, kad žmonės girdi...“, – teigia ji.

 

Personažų inspiracijos iš artimos aplinkos

Aktorių teigimu, kiekvienas jų bandė atrasti savo personažą, pasitelkdami aplinką, kai kurie jų – net labai artimą.

„Iš pradžių, kai perskaičiau pjesę, ji man pasirodė įdomi, bet man ne aktuali. Tačiau kuo daugiau kalbėjomės, analizavome, ėmiau suprasti, kad ir tas man tinka, ir tas... Spektaklyje daug to, kas mano gyvenime matyta, girdėta, patirta, skaityta, domėtasi ar kalbėta apie tai“, – sako aktorius Artūras Sužiedėlis.

Pasak aktorės Raimondos Kimbraitės, jos personažas – Alytė – įkūnija 90% Lietuvos moterų, kurios yra išoriškai labai tvirtos, vadovaujančios, bet iki galo savo sprendimų nepriimančios, ir vis dėlto, po tuo kietu kevalu labai silpnos, jautrios, pažeidžiamos moterys. Dėl auklėjimo, ėjusio iš kartos į kartą, kad moteris turi neišsiskirti, „laikyti“ visus keturis namų kampus, daryti taip ir ne kitaip, jos bijo likti vienos ir pasmerktos. Ir nors viduje jaučia, kad kažką daro ne taip, nesugeba išsikapanoti iš to, nes galvoja, kad visi aplinkiniai jas pasmerks.

„Lietuvoje pilna tokių moterų“, – sako aktorė.

Aktorius Vytautas Gasiliūnas, spektaklyje įkūnijantis priklausomybės liga sergantį vyrą, atviravo: „Nėra man daug metų, bet gyvenimas davė daug patirčių. Į šį vaidmenį sudėjau daug savęs ir savo demonų, kuriuos bijome pripažinti turintys ir juos atskleisti. Taip, aš esu lošėjas, taip, aš turiu problemų su alkoholiu, taip, aš suardžiau savo šeimą. Bet aš nebijau apie tai kalbėti. Dėl to jaučiuosi stiprus. Prieš save. Kai pradėjom kurti šį spektaklį, buvau „duobėje“. Bet kai pradėjome apie tai kalbėti garsiai, kažkas manyje pasikeitė. Šio spektaklio žinutė ir yra, kad sergantis priklausomybės liga (Martynas) niekada nepripažins, kad jam blogai. Ne, priešingai, jam viskas gerai, rytoj pasiseks. Ir taip kalba dauguma: ne ne, man viskas gerai, čia kitiem blogai, tai jie nesupranta manęs, aš esu toks, manęs nepakeisit. Bet kaip yra sakoma: jei nori pakeisti pasaulį, turi pasikeisti pats. Todėl jei nors 1 iš 100 po šio spektaklio pasakys, jog, taip, aš irgi tą turiu, tai jau bus labai daug“.

 

Spektaklis, kuriame pamatai save iš šalies

Pasak režisierės, viena iš spektaklio paskirčių, kad žiūrovas pamatytų save, kita – šviečiamoji, kilusi iš noro kalbėtis ir aiškintis šias problemas, atskleisti, kaip gyvena ta Lietuvos dalis, kuri plačiai pristatoma žiniasklaidoje, tačiau mažai analizuojama ir teatre apie ją dar mažai kalbama.

„Ši pjesė parodo, kad niekas taip ir nepasikeičia. Ir realybėje dažnai matau, kad tos laimingos pabaigos taip ir nebus. Ir tai yra žiauru“, – sako režisierė Agnė Dilytė.

Žiūrovų teigimu, spektaklyje jie išvydo save iš šalies. „Kai nuolat sukiesi tame uždarame rate, nepastebi savo elgesio, aš pati nepastebėjau. O dabar pamačiau.“

„Tie, kurie neatpažįsta savęs ar artimųjų tose situacijoje, čia juos atpažįsta. Ir supranta, kaip jam blogai. Tie, kurie turi priklausomybę, nepripažįsta, kad jiems reikia pagalbos, todėl jiem labai reikia palaikymo iš aplinkos. Tik tada jis gali pradėti eiti tuo šviesiuoju keliu. Mes žinom, kad vienur ar kitur yra ta problema, bet nedrįstam pasakyt, nesuvokiam, kad tai gali būti tokia problema. Taigi šis spektaklis gali atverti akis ne tik sau, bet ir tiems, kas šalia yra.“

 

Išeities nėra. Sprendimą priima kiekvienas

Vis dėlto, žiūrovai pasigedo išeities pateikimo. Tačiau pasak režisierės Agnės Dilytės, tame, kad nėra pateikiama jokia išeitis, ir yra įdomumas.

„Tai savitas pjesės žavesys, kad išeities nėra. Žmonės, atsidūrę tokioje situacijoje kaip akligatvis, ima galvoti, kaip galėtų spręsti šią problemą. Ar tai turėtų būti problemos pripažinimas, skyrybos..? Tas sprendimo priėmimo procesas, kokio rezultato norėtųsi, turėtų vykti kiekvieno žiūrovo galvoje atskirai. Sprendimą kiekvienas žmogus turi priimti pats.“

 



Užsisakykite
Mūsų naujienlaiškį

Ir gaukite informaciją pirmieji!