Naujienos

Teksto autorė: Ineta Šuopytė

Kauno miesto kameriniame teatre rodomas režisierės Agnės Dilytės spektaklis „Nacionalinės daržovės“ demonstruoja kapitalistinio rojaus „derlių“. Konstatuoju: užderėjo opios problemos. Spektaklio režisierė siūlo į „derlių“ pažvelgti per terapinio pobūdžio groteską.

Kasdienybės idilė

„Nacionalinės daržovės“ kurta estų dramaturgo Timo Jansono pjesės „Chelsea win, arba Bulvių džemas“ pagrindu. Pjesė analizuoja žmonių tarpusavio santykius, atkreipia dėmesį į priklausomybių, socialinės hierarchijos visuomenėje klausimus. Trys personažai, jų šiuolaikiška buitis bei pasaulėvoka sutelkiami viename švytinčiame kvadrate. Ar mes stebime sukonstruotą realybę, realybės šou?

Reikia pripažinti, jog tame yra žavesio: vaidinama tikrovė dvelkia estetika bei skoniu. Ant duonos tepamas margarinas, raikomas agurkas, plikomas arbatos pakelis dabar tėra butaforija, idiliškas natiurmortas besiprašantis kūrėjo plunksnos. Žiūrovą, troškusį atitrūkti, įmerktą į kultūros terpę, spektaklis grąžina į kasdienybę svečio sąlygomis. Staiga imi į pažįstamas situacijas, ritualus, rakandus žvelgti kitokiu žvilgsniu – iš nuotolio. Kitų asmeninis gyvenimas tampa išorinės patirties, empatijos reikalaujančiu objektu.

Šio amžiaus antropologinės nuosėdos

Įžengdami į salę scenoje matome šaldytuvą, ūžiančią skalbimo mašiną, verdančio arbatinio dūmojimą, televizoriaus balsus vejantį muzikos skambesį. Scenografija pažįstama. Stalas su kėdėmis, ant virvės kabantys skalbiniai, sofa, tolumoje kabantis peizažas su palmėmis ir saulėlydžiu taip primena įprasto žmogaus namus. Elektrą šlamščiančių aparatų apsuptis iš karto suponuoja vartotojų visuomenės aurą. Spektaklis nė neprasidėjo, o jau esi apsuptas technologinių ritmų. Vos prasidėjus spektakliui kairiajame kampe esantis televizoriaus ekranas papildo veikėjus juosiantį kvadratą. Ekrane rodoma gyvūnų pasaulio dokumentika tarsi nurodo, kad prieš save žiūrovai regi ypatingos gyvūnų rūšies – žmonių – gyvenimo bei išlikimo subtilybes. Ši buitis yra žmogaus būties terpė, kurioje ir skleidžiasi jų asmenybės.

Vaizduojamos visuomenėje archetipinėmis tapusios situacijos: žvalgomasi į kaimyno daržą, skaičiuojama kiek jis turi paskolų, dėl nesėkmių kaltinamas kitas, bendravimas grindžiamas naudos principu – ką gali pasiūlyti materialaus, malda pasitelkiama tik kritinėse situacijose. Veikėjų elgesys sąmojingas, tad žiūrovai atpažinę situacijas, žinoma, juokiasi. Tačiau po kurio laiko sąmojai nebekelia juoko, labiau graudina – už tų sąmojų slypi žiauri, personažų nereflektuota realybė.

Visi trys personažai užantyje nešiojasi savo būties tragizmą. Martynas vis trokšta ištrūkti iš nepritekliaus, pralobti ir netarnauti kitam, bet negali liautis lošti; visos jo užmačios žlunga. Alytė nedrįsta svajoti apie turtus, tenkinasi esama finansine padėtimi, mato tame prasmę, tačiau beviltiškai laukia supratimo, pilno jos būties pripažinimo. Ji besąlygiškai nori įeiti į santykį, yra pasiryžusi priimti Martyną ir laukia atsivėrimo, bet veltui – ji stačia galva neria į jūrą, nemokėdama plaukti. Alytės sūnus auga be tėvo, yra technologijų vaikas, rodos, negebantis megzti dialogo ar užaugti. Visi jie kapitalistinio rojaus aukos; jiems nepavyksta ištrūkti iš problemų rato. Jie menkai reflektuoja savo poelgius ir negeba suvokti vienas kito. Spektaklis labai gyvas – tą gyvastį kuria ne tik žaismingas spektaklio tekstas, muzika su šviesos efektais ar scenovaizdis (nors pastarieji labai efektingi), bet ir aktorių judesių dinamika; ypač svarbi kūno kalba perteikianti situacijos komplikuotumą.

Bulvės metafizika

Spektaklio autoriai kviečia netapti daržovėmis, būti atsakingais už savo būtį ir imtis veiksmų, tačiau daržovių ir žmonių paralelė, rodos, daug gilesnė. Kas gali būti lietuviškesnio už paprastą bulvę? Bulvė yra nacionalinė daržovė: lietuvio ir bulvės būtis yra surišta. Filosofas Arvydas Šliogeris siūlo filotopinę žiūrą į bulvę kaip transcendencijos gumbą. Žmogaus buvimas konkrečioje vietoje nėra atsitiktinis, verčiau esmingas jo pasaulėvaizdžio bruožas. Šį transcendencijos krešulį galima matyti spektaklyje.

Martynas vis trokšta atitrūkti nuo bulvės kaip būties telkinio: užuot pažvelgęs į bulvę kaip esančią, jis nori ją transformuoti – paversti bulvę kažkuo, kuo ji nėra. Jis taip ir muistosi, nerasdamas ramybės, siekdamas turtų, rūmų, pertekliaus. Bulvė ir yra stabilaus gyvenimo, ryšio su pasauliu garantas, kurio Martynas atsisako.
Stipri ir bulvių džemo metafora. Martynas atviraudamas prasitaria nuo mažens norįs iš bulvių pagaminti džemą. Išgirdusi tokią svajonę Alytė kiek suglumo ir atsakė, kad iš bulvių negalima išvirti džemo.

Panašu, kad šiame pokalbyje atsiskleidžia esminė jų pasaulėvaizdžių sankirta: Martynas visuomet vaikosi neįmanomo, o Alytė bando mėgautis esamu. Ji yra prisirišusi prie savo vietos, prie juslinio horizonto ir esaties, net tarp bulvių. Šia prasme ji mąsto priešingai nei Martynas. Tačiau šį santykį su pasauliu Alytė iškeičia į santykį su Martynu, nuspręsdama besąlygiškai pritarti visoms jo užmačioms, net pačioms beprotiškiausioms. Ji teigia Martyno esatį, priima ją pilnai; tai dar kartą patvirtina, koks jai svarbus šis santykis. Alytės pilnas atsidavimas idėjai ją ir pražudo.

Derliaus inventorizacija, arba išvados

Spektaklyje pateikiami įdomūs, gyvi sprendimai, analizuojami klausimai pateikti suprantamai ir patraukliai. Pabuvojęs tokioje terpėje neišvengiamai pasineri į savo elgesio, aplinkos refleksiją. Net jei spektaklis nepaskatins susimąstyti, tikrai paskatins nusijuokti ar bent šyptelėti dėl kartaus būties absurdo.

_________________________________________________________________________________________________

Spektaklį „Nacionalinės daržovės“ galėsite pamatyti Kauno miesto kameriniame teatre,
lapkričio 29 d. ir sausio 22 d.