Naujienos

Atgal

Spektaklio „Superherojai“ premjera: atviras žvilgsnis į paauglių pasaulį

  2019-12-23

Tikrų paauglių tikros istorijos tikriems paaugliams – su tokiu šūkiu Kauno miesto kamerinis teatras sausio 5 d. pristato režisierės Loretos Vaskovos ir dramaturgės Gabrielės Labanauskaitės premjerą „Superherojai“. Kaip būti herojumi sau pačiam? Kokiais autoritetais sekti? Kaip tapti geresne savo paties ar pačios versija? Kaip išgyventi patyčias? Kas yra draugystė ir meilė? Kaip nebijoti svajoti ir visada išlikti savimi? Šiuos ir kitus klausimus kelia spektaklis „Superherojai“.

„Superherojai“ yra dokumentinis spektaklis, sukurtas naudojant verbatim teatrinį metodą. Besiruošdamos šiam projektui, G. Labanauskaitė ir L. Vaskova bendravo su 15-18 m. jaunuoliais ir jaunuolėmis iš skirtingų Lietuvos vietų – nuo sėdinčių bibliotekoje iki esančių įkalinimo įstaigose – ir sukūrė personažus, kurie prabilo apie tai, kas aktualu paaugliams.

Klausimų kėlimas, o ne mokymas

Dažnai stereotipiškai paaugliai vaizduojami bandantys atstumti pasaulį, tačiau spektaklio kūrėjos pažvelgia į paauglystės laikotarpį kitokiu kampu: „Imdama interviu kartu su Loreta suvokiau, kad tikrai ne visi paaugliai bando atstumti pasaulį, nors kartais jame ir jaučiasi labai svetimi ir patys atstumti“, – mintimis dalijosi G. Labanauskaitė. „Mane, kaip dramaturgę, visada domino platesnė perspektyva – kokioje santvarkoje mes gyvename, kodėl manome, kad perauklėsime žmones juos bausdami? Kodėl manome, kad baudžiant ir gąsdinant užauginsime geresnius Lietuvos Respublikos piliečius? Tai tinka tiek kalėjimui, tiek mokyklai, nes kartais ir mokyklą paaugliai vaizduoja kaip kalėjimą.“

Nagrinėdamos interviu medžiagą, menininkės išskyrė pagrindines – meilės, draugystės, autoritetų, buvimo savimi, gyvenimo krizių ir jų įveikimų – temas, ir kviečia paauglius apie jas pasikalbėti jiems suprantama kalba. Spektaklis neketina teisti, moralizuoti ar mokyti, kas yra teisinga ar neteisinga.

Užuot mokiusios, kūrėjos nori atverti langą, pro kurį jaunieji žiūrovai galės pažvelgti į save iš šalies ir tokiu būdu lengviau suprasti save bei kitus: „Norėčiau sakyti: būk kuo esi, būk geresnis, tikėk savimi ir pasauliu. Bet vien šūkiais gyvas nebūsi. Perfekcionistams netiks pasakymas būti geresniu nei esi, nes jie ir taip baisiai stengiasi. Pataisos kolonijoje sėdinčiam paaugliui galbūt irgi šie žodžiai yra tik žodžiai, nes ne už juos jis sėdi, bet už savo poelgius“, – įsitikinusi G. Labanauskaitė.

Tėvų vaidmuo paauglių gyvenime

Spektaklis skirtas paaugliams, tačiau jį žiūrės ir paauglių tėvai bei juos mokantys pedagogai. Kūrėjos yra įsitikinusios, jog jie taip pat gaus naudingų įžvalgų. Visų pirma, spektaklis yra kvietimas kartu pabūti šioje akimirkoje ir pasiklausyti, kuo gyvena paaugliai.

Ne ką mažiau svarbus elementas yra gebėjimas išklausyti be išankstinio nusistatymo: „Spektaklyje pateikiame tikrovę tokią, kokia ji yra. Todėl tikrai yra nepatogių scenų, bet siūlyčiau spektaklio metu atsipalaiduoti ir nors trumpam atsitraukti nuo auklėtojų vaidmenų bei atrasti vertingų dalykų, kurie praverstų komunikuojant su paaugliais ateityje“, – teigia spektaklio režisierė. Spektaklio kūrėjos mano, jog spektaklis bus puikus atspirties taškas tėvams pradėti pokalbį su savo paaugliais apie jiems svarbias ir ne visada patogias temas.

Kurdamos spektaklį menininkės įsitikino, jog nepaisant labai svarbios draugų įtakos, tėvų vaidmuo yra vienas svarbiausių vaikų gyvenime. Anot G. Labanauskaitės: „Paauglių elgesiui labai didelę įtaką daro ne tik draugai, bet ir esamas, o ypač – buvęs santykis su tėvais ir artimaisiais jau nuo ankstyvos vaikystės. Meilės trūkumas, dėmesio stoka ar perteklius, griežta tėvų kontrolė ar priešingai – nesirūpinimas, ką veikia ir kuo gyvena jų vaikai, itin svarbu kiekvienam, ne tik augančiam žmogui“.

Anot kūrėjų, emocinio ryšio ar tiesiog laiko trūkumą tėvai dažnai mėgina kompensuoti materialiais daiktais, tačiau tokiu būdu jie praranda galimybę geriau pažinti savo vaikus. Emocinis ryšys ir nuoširdus pokalbis yra raktas į gerus santykius tarp tėvų ir vaikų: „Paauglių yra labai įvairių. Vieniems pagal jų charakterį labiausiai reikia palaikymo, kitiems savarankiškumo, o tretiems būtini dar kiti dalykai. Aš pasiūlyčiau tiesiog išklausyti paauglius, be jokios išankstinės nuostatos ar noro pamokyti“, teigė režisierė L.Vaskova.

Teatras paauglių auditorijai

Vienas pagrindinių iššūkių, su kuriuo susiduria spektaklio kūrėjos yra tai, jog teatras nėra labai populiarus tarp paauglių. „Šiai amžiaus grupei katastrofiškai trūksta spektaklių lietuviško teatro scenoje. Todėl neaišku, ar tokia situacija susidarė dėl to, kad paaugliai maištauja ir neina į teatrą, ar mes, menininkai, neturime ką jiems pasiūlyti?“ – svarsto L. Vaskova. „Tikiuosi, kad Superherojų spektaklis patrauks tuo, jog tai ne mūsų trisdešimtmečių pamąstymai arba pamokymai apie gyvenimą, o tikros jų bendraamžių istorijos, kurios dėl atviro turinio negalėtų būti lengvai paviešintos Instagrame“, - įsitikinusi režisierė.

Režisierei pritaria ir Kauno miesto kamerinio teatro direktorė Jurga Knyvienė: „Mes dažnai įsivaizduojame, kad žinome, ko reikia publikai, kur ją turime vesti, į ką kreipti. Ypač tada, kai kalbame apie vaikus ir jaunimą. Vis dar neįsiklausome į juos pačius. Šis spektaklis ne tik paremtas tikromis istorijomis – jame tos istorijos pasakojamos taip, kaip jos ir buvo pačių paauglių papasakotos kūrybinei grupei. Tai teatras, kuris pagaliau kalba paauglių kalba ir apie juos – tikrus, o ne interpretuotus.

Kūrybinis procesas

Pokalbiams kūrėjos pasirinko skirtingų pasaulėžiūrų, veiklų ir socialinio statuso paauglius, kad išgirstų pačias įvairiausias istorijas. Kiekvienam pašnekovui reikėjo individualaus priėjimo, su vienais interviu buvo kartojamas keletą kartų, dar su kitais susitiko ir kalbėjosi patys spektaklio aktoriai.

„Dialogo su paaugliais dėka supratau esminius skirtumus tarp mano ir jų kartos bei kuo kvėpuoja dabartinis jaunimas. Tai buvo nelengvas procesas, nes teko daug klausti, daug žiūrėti ir daug domėtis, kad suprasčiau dabartinės kartos pagrindinius ženklus, pomėgius, madas ir laisvalaikio leidimo būdą“, – dalinosi įspūdžiais apie ilgą kūrybinį procesą režisierė L. Vaskova.

„Kūrybiniame procese etika buvo labai svarbus aspektas, kalbinamųjų tapatybės, jiems to pageidaujant, turėjo išlikti slaptos. Jau parašytą pjesės tekstą siųsdavome pašnekovams įvertinti. Prie autentiškos, dokumentinės medžiagos buvo pridėta ir fikcijos, kai kurios situacijos buvo papildytos teatrališkomis priemonėmis, o tai kiekvienam, stebint savo istoriją, yra jautrus aspektas“, – pasakojo dramaturgė G. Labanauskaitė. 

Kartų dialogas

Kalbant apie kartų skirtumus ir tėvų-vaikų santykius, yra įprasta sakyti jog „mes buvome kitokie, nei šiuolaikinis jaunimas.” Tačiau kūrėjos nevisiškai sutinka su šiuo teiginiu: „Paaugliai nėra nauja žmonijos rūšis, jie išgyvena tą patį, ką ir mes kadaise. Pirmasis įsimylėjimas, pirmasis nusivylimas arba kelionė be tėvų“, – mano L.Vaskova.

Spektaklio režisierė didesnį skirtumą įžvelgia gyvenimo aplinkybėse ir sąlygose, o ne mąstyme ir vertybėse: „Dabartinė paauglių karta užaugo su technologijomis. Jeigu mano karta prie kompiuterio sėdėdavo kompiuterinėse, tai šiandien sudėtinga rasti paauglį, kuris nebūtų susikūręs feisbuko paskyros penktoje klasėje. Tokio pobūdžio skirtumų galima rasti labai daug, nes laikas sparčiai kinta.“ G. Labanauskaitė įžvelgia didesnį šiuolaikinių paauglių pasitikėjimą savimi ir atsakingesnį laiko leidimą bei draugų rato pasirinkimą: „Reputacija ir įvaizdis, draugų nuomonė vis dar daug kam svarbi ir aktuali, tiesiog dabar ji pakito – jeigu anksčiau buvo svarbu neišsiskirti, dabar kaip tik yra vertinamas unikalumas, originalumas.“

Vertybių atžvilgiu režisierė ir dramaturgė pastebi didesnę paauglių toleranciją seksualinės orientacijos, lyties, rasės ir kitoniškumo atžvilgiu bei didesnį sąmoningumo lygį: „Mano kartai visų šių naujų vertybių teko mokytis ir po truputį įsileisti jas į kasdienį gyvenimą, o dabartiniai paaugliai jau jomis gyvena“, teigia L. Vaskova. „Tikiu, kad auga ypatinga ir įdomi karta“, – įsitikinusi G. Labanauskaitė.

Spektaklio premjera vyks sausio 5 d., 16:00 val., sausio 14 d. ir vasario 13 d. 18:00 val. Kauno miesto kameriniame teatre. Projektą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Bilietai >

_________________________________________________________________________________________________________________

Idėjos autorė ir režisierė – Loreta VASKOVA
Dramaturgė – Gabrielė LABANAUSKAITĖ
Kompozitorius – Dominykas DIGIMAS
Choreografė – Indrė PUIŠYTĖ ŠIDLAUSKIENĖ
Scenografija – Emilija VIŠINSKAITĖ
Kostiumų dizainas – Žaneta ČERNĖ (Mados butas)
Vaidina: Kamilė PETRUŠKEVIČIŪTĖ, Mantas BENDŽIUS ir Šarūnas JANUŠKEVIČIUS



Užsisakykite
Mūsų naujienlaiškį

Ir gaukite informaciją pirmieji!