Naujienos

Atgal

TEATRAS ŽMOGUI APIE ŽMOGŲ. POKALBIS SU REŽISIERE E. KIŽAITE

  2019-06-04

TEATRAS ŽMOGUI APIE ŽMOGŲ. POKALBIS SU REŽISIERE E. KIŽAITE

Jaunosios kartos režisierė EGLĖ KIŽAITĖ 2014 m. Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje baigė režisūros bakalauro studijas (kurso vadovas – Aidas Giniotis), tęsdama mokslinį gilinimąsi į teatro meną – režisūros magistrantūros studijas (kurso vadovai – Aidas Giniotis, Gintaras Varnas).

2017 m. įkurtame Vėjų teatre vaikams 2018-aisiais E. Kižaitė pristatė spektaklius „Vėjai švilpia apie žuvis, ausis ir mamą“, „Vėjai švilpia apie draugystę“, „Vėjai švilpia apie mažus atradimus“, „Būtybės“, kurie rodomi skirtinguose Lietuvos teatruose. E. Kižaitės teatro meno kūriniai skiriami jauno ir pačio jauniausio amžiaus auditorijai, pavyzdžiui, spektaklis „Vėjai švilpia apie mažus atradimus“ – 6–14 mėn. vaikams.

Ypatinga kūrybos linkmė sulaukė pripažinimo – E. Kižaitė už spektaklius „Būtybės“, „OP!“, „Vėjai švilpia apie draugystę“ ir „Vėjai švilpia apie mažus atradimus“ nominuota aukščiausiam Lietuvos teatro meno apdovanojimui – Auksiniam scenos kryžiui.

Taip pat Nacionaliniame Kauno dramos teatre 2018 m. E. Kižaitė pristatė du spektaklius jaunimui: „Vasarvidį pagal Williamo Shakespeare‘o pjesę „Vasarvidžio nakties sapnas“ ir skirtą paaugliams nuo 14 metų „Lė-kiau-lė-kiau“ pagal Daivos Čepauskaitės pjesę.

Režisierės kūrybos kontekstas suponuoja domėjimąsi jauniausiąja ir jaunąja žiūrovų kartomis ir jų išmanymą – pažinimą, suvokimą, asmeninį ryšį, santykį su jomis. Vaikų gynimo dieną, birželio 1-ąją, ir belaukiant „Vėjų teatro“ naujausio spektaklio „Milžinas Mažylis“ birželio 15, 16 d. Kauno miesto kameriniame teatre – pokalbis su teatro meno kūrėja E. Kižaite. 

Scena iš rež. Eglės Kižaitės spektaklio „Lė-kiau-lė-kiau“. Donato Stankevičiaus nuotrauka

Žmogus

Egle, tau vaikas – kas ir koks?

Augantis smalsus žmogus.

Kas tau yra vaikystė? Kaip ją nusakytum? Ką dažniausiai prisimeni iš savo vaikystės meto?

Vaikystę atsimenu kaip labai gerą laiką ir tikrai ne dėl to, kad iš suaugusio žmogaus perspektyvos tai atrodo kaip nerūpestingas laikais, o kaip tik – vaikystėje slypi tiek daug patirčių, tiek daug emocijų. Atsimenu vaikystės geriausią draugę. Laiką su ja vis dar laikau gražiausia draugyste pasaulyje. Nors ryšis su ja jau visai nutrūkęs, bet ta patirtis tokia didelė, brangi – tiesiog nepamirštama.

Tęsiant, kas ir koks, tavo žodžiais, yra paauglys?

Man į klausimus, kas yra vaikas, kas yra paauglys, norisi tiesiog atsakyti – žmogus. Tik kiekviename amžiuje žmogui vis kiti dalykai svarbūs, kiti prioritetai. Bet manau, kad mūsų kultūroje šitas paauglystės laikas, kuris prasideda nuo 12–13 metų, jau dabar neretai ir dar anksčiau, yra labai sunkus. Man atrodo, kad Vakarų kultūroje yra reikalaujama labai staigaus pokyčio – kai vaikas iš savo vaikiško pasaulio turi subręsti.

Kuo didesnio ir staigesnio pokyčio reikalaujama, tuo sunkiau išgyvenama paauglystė. Staiga vaikas turi tapti kažkuo, kai jis pats dar nesupranta, kuo norėtų ir kuo galėtų tapti. Gal mūsų tėvams buvo lengviau – jie tiek daug nežinojo, nematė tiek daug pasaulio ekranuose. Jų svajonės, siekiai tikriausiai buvo gerokai kitokie, galbūt kuklesni. Mano karta jau visiškai kitokia – mums kilo daug klausimų, mes žinojome, kad yra daugybė galimybių, bet dar nelabai supratome, kaip viską išnaudoti. Mano bendraamžiai tiesiog ieškojo – kas buvo metalistai, gotai, pankai – visa tai dažniausiai pasireiškė išbandant skirtingus stilius, kiekvienas ieškojo savojo, mėgino susikurti savitą, būrėsi į grupeles.

Dabar, – gal aš neteisi, – bet dažniausiai matau norą tiesiog būti suaugusiam – kopijuoti tai, kaip atrodo suaugęs žmogus – apranga, kava, vakarėliai, restoranai, visokie kitokie suaugusio, savarankiško žmogaus atributai. Ieškojimai dingo. Absoliuti baimė suklysti, būti kitokiam. Turbūt ne veltui daug mokytojų sako, kad pirmoje klasėje labiausiai laukia vaikų, nebijančių klysti. Ne mokančių rašyti, skaičiuoti, skaityti, o būtent – nebijančių klysti. Tai iš tikrųjų labai svarbu nuo pat vaikystės, paauglystės ir t. t. Tikrai matau daug pykčio, mažai empatijos. Kalbu pesimistiškai, bet ne dėl to, kad nesuprasčiau paauglių dabar. Tikiu, kad suprantu. Ir manau, kad tai yra labai sudėtingas gyvenimo periodas.

Kaip prisimeni, kaip išgyvenai savąją paauglystę?

Manau, kad mano paauglystė buvo gerokai pavėluota. Tik įstojus į akademiją. Ir visai tuo džiaugiuosi. Mokykloje kažkaip viskas praėjo ramiai – labai tvarkingai, teisingai. Turbūt dėl to, kad apie vakarėlius ir savaitgalių praleidimą tėvai turėjo aiškią nuomonę. Tuomet labai pykau, bet dabar tikrai džiaugiuosi. O būdamas akademijoje – pasirinkus tokią profesiją, – labai daug dirbant, turbūt net ir antrą kartą nori nenori išgyveni paauglystę, nes vėl vaduojiesi iš kažkokios sistemos. Tai man pasireiškė ir trumpais plaukais, auskarais, šokiais, neplanuotomis kelionėmis į Berlyną ir panašiai.

Man paauglystė – vadavimasis iš sistemos. Nors ta sistema dažnai yra tik tavo paties mintys, įsivaizdavimai ir nepamatuotos baimės. Paauglystė baigiasi, kai išmoksti susikalbėti pats su savimi. 

Scena iš rež. Eglės Kižaitės spektaklio „Būtybės“. Donato Stankevičiaus nuotrauka
Scena iš rež. Eglės Kižaitės spektaklio „Būtybės“. Donato Stankevičiaus nuotrauka

Paauglystėje daug temų pasidaro įdomios, atsiranda naujų patirčių, bet daug temų atrodo gėdingos, nemalonios, skaudžios. Manau, teatras yra vienas būdų kalbėti su jaunimu jiems rūpimais klausimais.

Kūrybos laisvė

Prakalbai apie akademiją – režisūros studijas. Taigi pasidalink kūrybos patirtimis – ką reiškia, kuo ypatinga kurti teatro meną kūdikiams, mažiesiems žiūrovams? Prisimink pirmąsias patirtis. Kas iš tiesų yra kūrybos šiai auditorijai specifiniai ir esminiai dalykai?

Turėčiau prisipažinti, kad pirmiausia pradėdama kurti vaikams galvojau ne apie naudą jiems, o apie džiaugsmą sau. Tiek laisvės, kiek kurdama vaikams, aš niekur nejaučiau. Nors lyg ir visas teatro menas yra laisvas ir gali būti visoks, vis dėlto dažnai patys kūrėjai spraudžia save į rėmus, gretinasi prie tam tikrų sistemų. O teatre vaikams yra palikta daug daugiau laisvės, matyt, vaikai labiau siejami su fantazija, jiems lengviau viską priimti. Man ši laisvė yra nuostabi, mėgaujuosi šiais darbais. Vis ieškau medžiagų, ieškau naujų knygų, naujų patirčių. Man įdomu.

Bet su kiekvienu nauju spektakliu vaikams ir pilnomis salėmis vaikų radosi ir kiti tikslai – būtent noras duoti vaikams daugiau nei pramogą – rasti būdą su jais kalbėti, jiems papasakoti apie dalykus, kurie jiems rūpi, skauda. Būti dar vienu būdu bendrauti ir mokytis.

Kokie tau asmeniškai kaip žmogui, kaip kūrėjai didžiausi iššūkiai ir išbandymai?

Kiekvienas darbas yra naujas iššūkis. Su kiekviena idėja, su kiekvienu spektakliu viskas prasideda iš naujo. Neturiu formulės pastatyti spektakliui, todėl kas kartą viskas prasideda nuo ieškojimų ir paklydimų. Yra sunku nežinoti. Bet ieškojimas – kūryba. Tikiuosi, niekada nerasiu formulės pastatyti spektakliui, nes tai reikštų mano kūrybos, kaip proceso, pabaigą.

Kodėl būtent ši auditorija? Kas paskatino, pakvietė įžengti į šį kūrybinės raiškos lauką?

Jei taip labai tiesiogiai – kurso vadovas Aidas Giniotis. Jis pirmame kurse davė užduotį – sukurti spektaklio vaikams ištrauką. Ilgai klaidžiojau, bet egzamine visai neblogai pavyko. Akivaizdu – tada ir užsikabinau. Bet reikėjo laiko apsispręsti ne kurti pavienius spektaklius skirtinguose teatruose, bet įkurti savo teatrą vaikams. Taip atsirado Vėjų teatro idėja. Norisi kurti nuosekliai. Manau, teatrui vaikams tai labai naudinga.

„Lė-kiau-lė-kiau“ – spektaklis paaugliams, apie jų gyvenimo tikrovę, būsenas, jausenas, besikuriant tapatybėms, besiformuojant asmenybėms, kurį pravartu pamatyti tėvams, mokytojams. Kokia ši auditorija, tavo patyrimu? Kokie tavo atradimai, kaip, tavo manymu, perteikti paauglių gyvenimą – tiksliai ir tikslingai, paveikiai ir pagauliai?

Man atrodo, kad ši auditorija yra labai jautri. Turbūt jautriausia. Aišku, tas jautrumas ir jausmai yra slepiami. Ir anksčiau man atrodydavo, kad jiems reikia padėti kalbėtis, padėti mokytis būti savimi. Bet dabar supratau, kad tai klaidingas požiūris – manyti, jog jiems reikia kažkokios pagalbos. Atvirkščiai – jiems nereikia pamokslų, kurių jie ir taip apsčiai gauna namuose, mokykloje. Jų nereikia mokyti, kaip gyventi.

Paauglystėje daug temų pasidaro įdomios, atsiranda naujų patirčių, bet daug temų atrodo gėdingos, nemalonios, skaudžios. Manau, teatras yra vienas būdų kalbėti su jaunimu jiems rūpimais klausimais. Esu išsikėlusi tokį tikslą ir siekiu jį įvykdyti. Rasti temas, rūpimas paaugliams, ir spektaklyje apie jas kalbėti – sukurti diskusijų terpę.

Teatro išgyvenimai

Kalbant apie tave, kaip kūrėją, įdomu, kokie tavo teatro meno patyrimai – spektakliai, pajautos, įžvalgos jų akivaizdoje?

Pirmą spektaklį pamačiau būdama maždaug penkerių. Keistuolių teatras gastroliavo Šiauliuose, ir tėvai mane nuvedė į spektaklį „Aukštyn kojom“. Šokau visą spektaklį prie pat scenos. Atsiprašau aktorių, jei trukdžiau vaidinti, ir ačiū tėvams, kad taip leido mėgautis teatru.

Teatras mane jaudina, kai išgirstu spektaklyje gyvą žmogų, ir kalbu ne tiesiog apie aktorių, bet apie jo įkūnijamą ar pasakojamą žmogų, kai jis tampa toks pat gyvas kaip aš ar šalia sėdintieji; kai jo istorija tampa tokia tikra, be jokio loginio paaiškinimo, kaip kas įvyksta, nes kalbu apie emocinį pasaulį.

Yra spektaklių, kurie prisibeldžia iš esmės, ateina iki dūšios. Tokie spektakliai man yra svarbūs patyrimai, o formos ir genialūs režisūriniai ar scenografijos sprendimai manęs nejaudina, tai dažnai ir lieka formos be turinio. Taip, turbūt nesu šiuolaikinio meno šalininkė. Pirmiausia man reikia turinio. Teatras man yra žmogui apie žmogų (ne apie šviesų galimybes).

Kaip vertini teatro meno Lietuvoje, lietuvių kūrybinę raišką?

Niekaip nevertinu. Nes visokie vertinimai, kas, kaip ir kodėl daro, kodėl kuria vienaip, kodėl stato tokius ir ne kitokius spektaklius, veda į ilgus bambėjimus ir niekaip nepadeda kūrybai. Jei savo spektaklius ir kūrybą vaikams bei jaunimui galima laikyti vertinimu, tuomet akivaizdu – kuriu tai, kas, manau, yra didelė spraga Lietuvos kultūriniame gyvenime.

Režisierė Eglė Kižaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Svajonės ir idėjos

Vaikų gynimo dienos akivaizdoje kviečiu svajoti. Kokia tavo, kaip teatro meno kūrėjos – režisierės, svajonė be ribų?

Manau, svarbiausia yra tai, kad tiek asmeniniame gyvenime, tiek kūryboje turiu didelių svajonių ir niekada neriboju jų, bet neskelbiu apie jas viešai, kol svajonės nepradeda pildytis. Galiu patikinti, kad svajonių turiu ir tikrai didelių, bet kol kas jas pasilaikysiu sau (šypteli).

Pokalbio pabaigoje tavo linkėjimas mažajam, jaunajam teatro meno patyrėjui.

Teatro kontekste – atsakingų kūrėjų.

Ko linkėtum sau kaip režisierei, kaip teatro meno kūrėjai, kaip Eglei tiesiog?

Sau linkiu pasitikėjimo savimi ir savo idėjomis.

AUTORĖ: Elvina Baužaitė

ŠALTINIS: bernardinai.lt

Užsisakykite
Mūsų naujienlaiškį

Ir gaukite informaciją pirmieji!